Ir vėl Gavėnia — tas šaltas, niūrus, sunkus ir liūdnas laikas. Greičiausiai ne vienas pagalvojo — greičiau ji baigtųsi, nors dar ir neprasidėjo… Tačiau iš tikrųjų Gavėnia yra džiaugsmo laikas.
Žinoma, ne tokio džiaugsmo, kaip per Velykas ar Kalėdas, ir ne tokio, kaip per Adventą, kurio džiaugsmas paslėptas. Gavėnia yra laikas, kai laukiama. Gavėnia — tai džiaugsmo, kylančio iš laukimo, laikas. Tas džiaugsmas yra labai slaptas ir labai gilus.
Kad iki jo prisikastum, reikia, kaip Mergelė Marija sakė šventajai Bernadetai Liurde, „kasti žemę“. Būtent — „kasti žemę“. Tai nemalonu, purvina, šalta, bet reikia kasti tol, kol ištrykš tyro džiaugsmo šaltinėlis. Gavėnios džiaugsmas yra paties Viešpaties džiaugsmas ant Kryžiaus ir Mergelės, Jo Motinos, džiaugsmas po Kryžiumi. Džiaugsmas nepaisant skausmo, baisaus liūdesio ir kančios — džiaugsmas vykdyti Tėvo Valią, džiaugsmas gelbėti žmones amžinajam gyvenimui.
Štai tokio džiaugsmo yra kupina Gavėnia. Bet iki šio tyro džiaugsmo šaltinėlio reikia kastis pro liūdesio, niūrumo, apsimarinimo, šalčio ir nejaukumo žemes. Nuo to, ar šis tyras šaltinėlis bus atrastas, priklausys Velykų džiaugsmo tikrumas. Šventojoje Evangelijoje Jėzus moko, kaip turi būti ieškoma šio slapto, švento ir tyro džiaugsmo.
Pirmiausia — išmalda. Šiais metais Šventasis Tėvas ypač kviečia Dievo tautą, Viešpaties kaimenę, dalyti išmaldą, kur svarbiausia yra ne kiekybė, bet kokybė. Taigi, svarbu — ne kiek aš duosiu, bet kaip duosiu. Šventasis Raštas sako, kad Dievas myli linksmą davėją (žr. 2 Kor 9, 7) ir žada atlygį net už paprastą vandens taurę, paduotą mokiniui vien todėl, kad jis yra Jėzaus (žr. Mt 10, 42), ir įvertina našlės pinigėlį labiau už turtuolių aukas (žr. Lk 21, 2—3); be to, sakoma, kad daugiau džiaugsmo yra duoti negu imti (žr. Apd 20, 35).
Štai į kokį Gavėnios džiaugsmą kviečiama — į džiaugsmą duoti neskaičiuojant, atgausiu ar ne; į džiaugsmą duoti taip, kad dešinė nežinotų, ką daro kairė; į džiaugsmą duoti ir nesigailėti (plg. Lk 6, 38); į džiaugsmą duoti tiek, kiek esu nutaręs savo širdyje (žr. 2 Kor 9, 7): duoti savo laiką, šypseną, kantrybę, žvilgsnį, žmogišką šilumą, duoti savo broliui savo darbo vaisius dovanai, vien iš grynos meilės. Duoti taip, kad niekas to nežinotų, išskyrus Tėvą, regintį slaptoje.
Kitas šio džiaugsmo aspektas yra malda, kurioje susitinkama su Tėvu mūsų širdyje. Ne bažnyčioje ir ne šv. Mišiose (nes tai yra tik išorinė forma), bet pirmiausia mūsų širdyje. Nes tik tada bažnyčia, kuri yra Tėvo namai, tampa gyva, o šventosios Mišios tampa Meilės susitikimu — pasimatymu su Mylimuoju, gyvu ryšiu su Juo, malda slaptoje, mažame kambarėlyje.
Tik tada, tame Aukštutiniame kambaryje, kuris yra mūsų širdis, meldžiantis vien tik Tėvui, niekieno, net ir angelų, nematomam, patiriamas tikras ir tyras Gavėnios džiaugsmas, kartu su Jėzumi ant Kryžiaus užtariant visą pasaulį, verkiant dėl savo ir kitų nuodėmių taip, lyg jos būtų mūsų pačių nuodėmės. Būtent ašaros ir nuplauna tą žemės sluoksnį, kuris slepia tyrąjį džiaugsmo šaltinėlį. Dar kitas gilaus kristiško džiaugsmo slėpinys yra pasninkas — pasninkas kaip slėpinys, nes pasninkaujant dalyvaujama Jėzaus Meilės Kančioje už brolius ant Kryžiaus.
Tik tada, tame Aukštutiniame kambaryje, kuris yra mūsų širdis, meldžiantis vien tik Tėvui, niekieno, net ir angelų, nematomam, patiriamas tikras ir tyras Gavėnios džiaugsmas.
O jeigu kažkam pasninkas, malda ir išmalda tampa nepakeliama našta, tai yra ženklas, kad Gavėnia būtent jam ir yra skirta. Džiaugsmas, su kuriuo dalijama išmalda, džiaugsmas, su kuriuo meldžiamasi ir pasninkaujama, neateina savaime, nes niekas negimė su įgimtu džiaugsmu pasninkauti, melstis ir dalyti išmaldą, kadangi tai yra dorybės — religinės dorybės, kurias reikia išsiugdyti.
O išsiugdoma kartojant. Nekartojant dorybių veiksmų dorybių išsiugdyti neįmanoma. Niekas, paėmęs į rankas smuiką, iš karto nepradėjo griežti nuostabių Vivaldžio melodijų. Niekas, paėmęs į rankas teptuką, iš karto nenutapė Monos Lizos-Džokondos. Visus nuostabius šedevrus žmogus galėjo sukurti tik todėl, kad negailėjo laiko ir pastangų. Taip yra ir su religinėmis dorybėmis, išreiškiančiomis tikėjimą: reikia daug pastangų, kol išmokstama lengvai su džiaugsmu dalyti išmaldą, atimti iš savęs tai, kas atrodo reikalinga ir net būtina pačiam.
Reikia daug pastangų ir treniruočių, „išlieti daug prakaito“, kol ateina gebėjimas lengvai ir su džiaugsmu pasninkauti, iš savo kūno atimti tai, ko jis reikalauja, kad taip apmarintas netrukdytų sielai melstis. Reikia daug kantrybės ir ištikimybės, kasdienės ištikimybės, kol malda iš sunkios rutinos tampa lengvu ir tyru susitikimo su Viešpačiu džiaugsmu.
Štai į kokį Gavėnios džiaugsmą kviečia Evangelija — į treniruočių laiką, kai bus mokomasi dalyti išmaldą, pasninkauti ir melstis. Jei šis kvietimas yra priimamas, tada per Didįjį Tridienį, Velykų išvakarėse, atlyginama laisve — gebėjimu laisvai mylėti, laisvai dalyti, laisvai atimti iš savęs ir laisvai kaip Jėzus kalbėtis su Tėvu. O kad per šias keturiasdešimt dienų liktume ištikimi, Jėzus dovanoja dar vieną paslaptį. Toji paslaptis — šias visas paslaptis saugoti slaptoje: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė, kad tavo išmalda liktų slaptoje“; „kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje“; „o tu pasninkaudamas pasitepk [aliejumi] galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeisi pasninkaująs, bet savo Tėvui, kuris yra slaptoje.“
Taigi, ištvermingai ir ištikimai dalijant išmaldą, pasninkaujant ir meldžiantis į tai reikia žiūrėti kaip į paslaptį, slaptą susitarimą su Dievu, mūsų Tėvu, ir tą paslaptį saugoti. Paslaptį, kurios Ieva, mūsų pirmoji motina, neišsaugojo ir todėl jai pritrūko jėgų bei stiprybės atsilaikyti ir likti ištikimai. Tą paslaptį reikėtų saugoti taip, kaip tai darė Mergelė Marija — savojo Dievo paslaptį Ji saugojo net nuo Juozapo, savo mylimojo.
Tai yra paslaptis, per Gavėnią kiekvienam teikianti ištvermės ir tyro džiaugsmo, paslaptis tos paslapties, kurią privalu saugoti savo širdyje taip, kad mūsų kairė nežinotų, ką daro dešinė, o juo labiau — mūsų brolis. Kad viso to niekas nematytų, tik Tėvas, regintis slaptoje. Ši paslaptis yra mūsų stiprybės ir ištvermės paslaptis, kad kartu su Jėzumi, keturiasdešimčiai dienų išėjusiu į dykumą (žr. Mk 1, 12; Mt 4, 1—2; Lk 4, 1—2), galėtume atsilaikyti prieš didžiausias — ir mažiausias! — pagundas, kurių yra pilnas mūsų pasaulis.
