Prieš keletą metų mokytojas paklausė savo penktos klasės mokinių, ar kuris nors iš jų gali paaiškinti, kas yra elektra. Vienas berniukas pakėlė ranką. Mokytojas paklausė: „Kaip tu tai paaiškintum, Džimi?“ Minutėlę pasikasęs pakaušį Džimis atsakė: „Vakar tai žinojau, bet šįryt pamiršau“. Mokytojas liūdnai palinksėjo galva ir tarė klasei: „Kokia tragedija. Vienintelis žmogus žemėje suprato, kas yra elektra, ir tas pamiršo!“
Kalbant apie Trejybę, mokytojo požiūris gali tikti ir jums, ir man. Mes sutinkame su faktu, kad Šventoji Dvasia yra Dievas, toks pat Dievas kaip ir Dievas Tėvas ir Dievas Sūnus. Tačiau kai reikia tai paaiškinti, sutrinkame. (…)
Kada prieš daugelį metų pradėjau studijuoti Bibliją, Trejybės doktrina buvo viena iš sudėtingiausių problemų, su kuriomis man teko susidurti. Aš niekada jos visiškai neišsprendžiau, nes joje slypi ir paslapties aspektas. Nepaisant to, kad iki šiol negaliu jos visai suvokti, aš priimu ją kaip Dievo apsireiškimą.
Biblija mus moko, kad Šventoji Dvasia yra gyva esybė. Ji yra viena iš trijų Šventosios Trejybės Asmenų. Paaiškinti ir iliustruoti Trejybę yra vienas iš sudėtingiausių krikščionio uždavinių. Kartą dr. Davidas McKenna man papasakojo, kaip sūnelis Dougas jo paklausė: „Ar Dievas Tėvas yra Dievas?“ Jis atsakė „taip“. „Ar Jėzus Kristus yra Dievas?“ „Taip“. „Ar Šventoji Dvasia yra Dievas?“ „Taip“. „Tada kaip Jėzus gali būti savo paties Tėvu?“ Davidas greitai galvojo. Tuomet jie sėdėjo savo sename 1958 metų ševrolete. „Klausyk, sūnau, – jis tarė, – po kapoto dangčiu yra vienas akumuliatorius, tačiau aš jį galiu naudoti ir šviesoms įjungti, ir signalizuoti, ir mašinai užvesti. Kaip tai nutinka – paslaptis, bet taip nutinka!“
Ir Senajame, ir Naujajame Testamentuose Biblija mus moko Trejybės tikrovės. Pažvelkime į kai kurias iš pagrindinių ištraukų.
Dievas Biblijoje palaipsniui atskleidžia savo paties apreiškimą. Tačiau jau pačioje Pradžios knygos pradžioje yra nuorodų, kad Dievas yra iš trijų Asmenų ir kad tie trys Asmenys sudaro vieną Dievą. Krikščionybė yra trinitorinė, o ne unitorinė. Yra tik vienas Dievas, ne trys, todėl aišku, kad krikščioniškas tikėjimas nėra politeistinis.
Biblija prasideda didingu teiginiu: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1,1).
Hebrajų kalbos tyrinėtojai man pasakė, kad hebrajų kalboje yra trys skaičiai: vienaskaita – vienas, dviskaita – du, daugiskaita – daugiau negu du. Žodis, išverstas kaip „Dievas“ Pradžios knygoje, 1,1 yra daugiskaitinis, nurodantis, jog jis daugiau negu du. Čia panaudotas hebrajiškas žodis yra „Elohimas“.
išverstas kaip „Dievas“ Pradžios knygoje, 1,1 yra daugiskaitinis, nurodantis, jog jis daugiau negu du. Čia panaudotas hebrajiškas žodis yra „Elohimas“.
Matthew Henry teigia, kad tai pabrėžia „asmenų daugiskaitą Dieve: Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią“. Šis daugiskaitinis Dievo vardas patvirtina mūsų tikėjimą Trejybės doktrina, kuri nors Senajame Testamente ir blausiai nušviesta, Naujajame atskleista aiškiai.
Kaip matėme pasakojime apie sukūrimą, Dievas duoda mums užuominų apie tiesą, kad Dievo Asmuo yra daugiau negu vienas Asmuo, netgi pačioje pradžioje. Kai kuriuos iš pagrindinių žodžių iš Pradžios knygos 1,26 parašiau kursyvu. „Dievas tarė: padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą; tevaldo jie ir jūros žuvis, ir padangių sparnuočius, ir galvijus, ir visus laukinius žemės gyvulius, ir visus žemėje šliaužiojančius roplius!“
Kiek toliau, Pradžios knygos 3,22, Viešpats Dievas tarė: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta“. O Pradžios knygos 11,6–7 Viešpats kalba: „Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba… Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. Kai Izaijas išgirdo Viešpaties balsą sakant „Ką man pasiųsti? Kas bus mūsų pasiuntinys?“, jis atsiliepė: „Štai aš, siųsk mane!“ (Iz 6,8).
Naujajame Testamente Trejybės doktrina išdėstyta daug geriau negu Senajame. Kadangi apreiškimas yra palaipsnis, ši tema geriau nušviečiama, kai Dievas labiau save atskleidžia Kristaus ir apaštalų laikais.
Paskutinis Jėzaus įsakymas prieš jam žengiant į dangų užrašytas Evangelijoje pagal Matą, 28,18–20. Jame Jėzus įsako savo mokiniams: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“. Čia Jėzus mokė, kad jam palikus žemę, jo mokiniai turi nešti Evangelijos žinią visoms tautoms. Šventoji Dvasia turėjo per juos pašaukti tautą jo vardu. Šis paliepimas krikštyti Trejybe susieja Šventąją Dvasią su Dievu Tėvu ir Dievu Sūnumi kaip lygų su lygiais. Ji yra Dievas Šventoji Dvasia.
Neapsakomai jaudina žinia, kad Jėzus sako tikintiesiems, jog jie neliks vieni. Per Šventąją Dvasią, kurią jis ir Tėvas atsiuntė, jis niekada neapleis mūsų (Hbr 13,5). Jis pasiliks su kiekvienu tikinčiuoju iki pat galo. Šiomis tamsiomis dienomis, kai Šėtono jėgos siaučia visuose pasaulio kampeliuose, toji mintis mane padrąsino tūkstantį kartų.
Ta pačia tema apaštalas Paulius yra pasakęs: „Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais!“ (2 Kor 13,13). Šis palaiminimas aiškiai parodo, kad Šventoji Dvasia yra viena su Tėvu ir Sūnumi Dievo Asmenyje. Tai – ne vienas plius vienas plius vienas lygu trys. Tai – vienas kart vienas, kart vienas lygu vienas. Šventoji Dvasia yra viena su Tėvu ir Sūnumi. Jeigu Tėvas yra Dievas ir Jėzus yra Dievas, tada Šventoji Dvasia taip pat yra Dievas.
Pagrindinė problema, susijusi su Trejybės doktrina, yra teigimas, kad krikščionybė yra ir monoteistinė.
Pagrindinė problema, susijusi su Trejybės doktrina, yra teigimas, kad krikščionybė yra ir monoteistinė. Ji neigia politeizmą – tikėjimą daugiau negu vienu Dievu. Atsakymas yra toks: Trejybė išlaiko Dievo Asmens vienybę, ir tuo pačiu metu ji pripažįsta, kad tame Dievo Asmenyje yra trys Asmenys, bet jų esmė vis tiek tokia pat. Dievas yra viena, tačiau ta vienybė nėra paprasta, ji – kompleksinė.
Tai itin sudėtinga tema, daug sudėtingesnė negu mūsų riboti protai gali suvokti. Nepaisant to, labai svarbu paskelbti, kas rašoma Biblijoje, ir tylėti ten, kur Biblija tyli. Dievas Tėvas yra visas Dievas. Dievas Sūnus – irgi. Dievas Šventoji Dvasia lygiai taip pat yra Dievas. Biblija pateikia tai kaip faktą. Ji to nepaaiškina. Tačiau buvo daug aiškinimų. Kai kurie iš jų atrodo logiški, tačiau juose neišsaugota Šventojo Rašto tiesa.
Viena krikščioniška erezija ankstyvojoje Bažnyčioje buvo vadinama „modalizmu“. Ji mokė, kad Dievas pasirodė skirtingu metu trimis skirtingais būdais, skirtingomis formomis: kaip Tėvas, vėliau kaip Sūnus ir galiausiai kaip Šventoji Dvasia. Tie, kurie laikėsi šio požiūrio, manė, kad jis išsaugo monoteizmą. Tačiau toks požiūris taip pat reiškė, kad melsdamasis Jėzus kalbėdavosi pats su savimi.
Negana to, jeigu sutinkame su modalizmu, teigimas, kad Tėvas ir Sūnus siuntė Šventąją Dvasią, kaip parašyta Apaštalų darbų 2 skyriuje, neturi jokios prasmės. Galiausiai tai prieštaravo aiškiausiam supažindinimui su Trejybe vienybėje, pateiktame Evangelijoje pagal Matą, Jėzaus didžiajame įsakyme. Tai Jėzus liepė savo mokiniams krikštyti atsivertusiuosius „vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“. Graikiška sakinio sandara aiškiai parodo, kad Jėzus kalba apie tris skirtingus Asmenis. Jis aiškiai mokė Trejybės doktrinos.
Mes jau pamatėme, kad Šventoji Dvasia yra Asmuo, yra Dievas ir yra Trejybės narys. Kam nepavyksta to suprasti, praranda džiaugsmą ir jėgą. Be abejo, tokių pat padarinių sulaukiame neteisingai supratę bet kurį kitą Trejybės Asmenį, nes visas Dievas yra svarbus. Tačiau tai ypač teisinga kalbant apie Šventąja Dvasią, kadangi, nors Tėvas yra visų palaiminimų šaltinis, o Sūnus kanalas, kuriuo atiteka visi palaiminimai, per Šventosios Dvasios veikimą tiesa mumyse pradeda gyventi ir keisti mus.
Svarbiausias dalykas, kurį noriu pabrėžti apibendrindamas, yra tai, kad nėra nieko, kas yra Dievas, o nebūtų Šventoji Dvasia. Šventajai Dvasiai priklauso visi pagrindiniai dieviškumo bruožai. Apie ją galime pasakyti tą patį, kas buvo pasakyta apie Jėzų Kristų senoviniame tikėjimo išpažinime: jis yra pats Dievas iš paties Dievo! Taigi mes lenkiamės prieš ją, šlovinam ją, skiriame jai visus atsakymus, kurių iš mūsų santykių su visagaliu Dievu reikalauja Šventasis Raštas.
