Popiežius Pranciškus priėmė audiencijoje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kardinolą Marcello Semeraro ir susipažinęs su jo pateikta medžiaga apie kelių beatifikacijos ir kanonizacijos bylų eigą, leido skelbti su tomis bylomis susijusius dekretus.
Visų pirma popiežius leido skelbti dekretą, kuriuo patvirtinamas stebuklas, įvykęs garbingojo Dievo tarno popiežiaus Jono Pauliaus I užtarimu. Patvirtinus stebuklą, Jonas Paulius I netolimoje ateityje bus skelbiamas palaimintuoju.
Kitu dekretu pripažįstamas stebuklas, įvykęs dvidešimtajame amžiuje Kolumbijoje gyvenusios vienuolės sesers Berenikės Duque Hencker užtarimu. Dar vienu dekretu pripažįstami kankiniais septynioliktajame amžiuje Argentinoje nužudyti du kunigai. Likusiais keturiais trečiadienį paskelbtais dekretais patvirtinama, kad keturi kandidatai į palaimintuosius ir šventuosius, dvi seserys vienuolės ir du kunigai, gyvenę devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje Ispanijoje ir Italijoje, herojiškai liudijo krikščioniškąsias dorybes. Herojiškų dorybių patvirtinimas reiškia, kad kandidatas galės būti skelbiamas palaimintuoju, kai bus patvirtintas jo užtarimu įvykęs stebuklas.
Popiežiaus dvigubo vardo kilmė
Popiežius Jonas Paulius I buvo 1978 metais mirusio popiežiaus šv. Pauliaus VI įpėdinis ir tais pačiais metais išrinkto šv. Jono Pauliaus II pirmtakas. Ypatingas ryšys jį siejo su dar vienu kanonizuotu popiežiumi – šv. Jonu XXIII. Iki išrinkimą į Petro sostą abu buvo Venecijos patriarchai, o 1958 m. popiežius Jonas konsekravo Albino Luciani vyskupu šv. Petro bazilikoje.
Pasirinktu dvigubu vardu popiežius Jonas Paulius I panorėjo pagerbti abu tiesioginius savo pirmtakus – popiežių Joną XXIII ir popiežių Paulių VI. Pirmasis atidarė Vatikano II susirinkimą, o antrasis jį uždarė.
Tapęs popiežiumi, jis dieną po išrinkimo, per sekmadienio, rugpjūčio 27-osios, vidudienio maldos susitikimą paaiškino, jog tapo Jono XXIII įpėdiniu Venecijoje ir buvo jo konsekruotas vyskupu, o Paulius VI paskyrė jį kardinolu ir, kartą apsilankęs Venecijoje, viešai jam ant pečių uždėjo savo – popiežiaus – stulą. „Paulius VI ne tik man, bet visam pasauliui paliudijo, kaip mylėti, kaip tarnauti, kaip darbuotis dėl Kristaus Bažnyčios. Todėl nusprendžiau – vadinsiuosi Jonu Pauliumi, nors neturiu nei popiežiaus Jono širdies išminties, nei popiežiaus Pauliaus pasirengimo ir kultūros.“
Jono Pauliaus I socialinis mokymas: „užkrėsti gerumu“
Paskutiniame sekmadienio „Viešpaties angelo“ maldos susitikime prieš staigią mirtį Jonas Paulius I pasidalijo įsitikinimu, jog krikščionybė gali padėti visuomenei tapti geresne. 1978 metais per rugsėjo 24-osios susitikimą jis pasakė:
„Kartais žmonės sako: „Gyvename visai sugedusioje, nesąžiningoje visuomenėje!“ Tai netiesa. Yra dar daug gerų, sąžiningų žmonių. Verčiau klauskime: ką daryti, kad pagerintume visuomenę? Sakyčiau, kiekvienas iš mūsų tepasistengia pats tapti geresniu ir užkrėsti kitus gerumu, kupino Kristaus paliudyto nuolankumo ir jo meilės. Kristaus auksinė taisyklė buvo: „Nedaryk kitiems to, ko nenori, kad būtų daroma tau. Daryk tai, ką nori, kad kiti tau darytų. Mokykis iš manęs, kuris esu nuolankios širdies“. Jis atidavė save kitiems. Prikaltas prie kryžiaus, jis ne tik atleido jį nukryžiavusiems, bet už juos atsiprašė. Jis pasakė: „Tėve, atleisk jiems, nes nežino ką daro“. Tai – krikščionybė, jei šiuos jausmus įgyvendintume, tai labai padėtų mūsų visuomenei. (…) Prašykime Viešpatį malonės, kad nauja meilės artimui banga įsiveržtų į šį varganą pasaulį“.
