Kristaus epifanija – apsireiškimas pasauliui – yra daugialypis. Todėl Bažnyčia pamėgo Kalėdų laiku švęsti dvi sekas įvykių, kurie Jėzuje palaipsniui atskleidė Dievo Sūnų, tapusį žmogumi. Vieni įvykiai susiję su jo gimimu ir vaikyste, kiti ženklina jo viešojo gyvenimo pradžią.
Tarp vaikystės įvykių pats reikšmingiausias yra išminčių atvykimas į Betliejų; tarp vėlesnių – Viešpaties Krikštas Jordane.
Išminčių atvykimas patraukė dėmesį labiau nei piemenų atėjimas, nes anie žmonės atvyko iš už Izraelio ribų, iš tolimų Rytų. Patraukdamas juos prie Kūdikio Kristaus, Dievas „apšviesti pasaulio tautoms kaip šviesą atskleidė žmonijos išganymo paslaptį“ (Dėkojimo giesmė). Tad Kristaus, „Viešpaties Valdovo“, kuris „dangaus šviesa mums šviečia“ (Komunijos malda), kurio „apsireiškimu žmogaus mirtingame kūne Dievas mus iškėlė į jo nemirtingumo garbę“ (Dėkojimo giesm), Apsireiškimo šventė yra ir žmonių kvietimo tikėti, o po to regėti Dievą šventė (Pradžios malda).
Keliu nuo tikėjimo iki regėjimo šviesos link su mumis eina Jėzus, kurį Eucharistijoje Bažnyčia „aukoja ir priima“ (Atnašų malda). Taip liturginis šventimas mums teikia „dangaus šviesą“ (Komunijos malda), kuri mus kaip išminčius „nuves ten, kur regėsime visą Dievo didybę“ (Pradžios malda).
