„Prašau atleidimo už tai, kad daug Bažnyčios narių praeityje prisidėjo prie jūsų kultūros naikinimo ir prievartinės asimiliacijos“, – sakė Pranciškus pirmadienį susitikęs su Kanados čiabuvių tautų atstovais.
Kai sekmadienį popiežius Pranciškus iš Romos atskiro į Kanados Edmontono miestą, vietos laiku buvo tik 11 val. (Lietuvos laiku – jau 20 val.). Oro uoste sutiktas Kanados čiabuvių tautų atstovų, vyriausybės premjero ir katalikų vyskupų, popiežius nuvyko į Edmontono vyskupijos Šv. Juozapo kunigų seminariją, kuri pirmosiomis vizito dienomis yra jo oficiali rezidencija. Sekmadienį jokių kitų oficialių susitikimų nebuvo.
Pirmadienio rytą privačiai aukojęs Mišias seminarijos koplyčioje, popiežius išvyko į maždaug už šimto kilometrų į pietus nuo Edmontono esančią Maskwacis vietovę. Jos pavadinimas čiabuvių kalba reiškia Lokio kalvą. Tai mažiau nei septynis tūkstančius gyventojų turintis miestelis, kuris yra čiabuvių bendruomenės centras. Kanados vyriausybė devynioliktojo amžiaus paskutiniais dešimtmečiais ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje yra pasirašiusi keletą sutarčių su vietinių tautų bendruomenėmis, suteikdama joms teisę savarankiškai tvarkytis uždarose teritorijose, rezervatuose.
Atvykęs į Kanados indėnų gyvenvietę popiežius pirmiausia aplankė Sopulingajai M. Marijai dedikuotą bažnyčią ir kapines. Po to prasidėjo popiežiaus susitikimas su čiabuviais, kuriame dalyvavo įvairių Kanados čiabuvių genčių atstovai.
Pradėdamas pirmąją savo vizito Kanadoje kalbą popiežius sakė, kad jis labai laukė šios akimirkos. „Atvykau į jūsų šalį, kad asmeniškai jums išsakyčiau savo liūdesį ir prašyčiau atleidimo. Atvykau parodyti jums savo artumą ir melstis su jumis ir už jus“, – sakė Pranciškus.
„Broliai ir seserys, jūs tūkstančius metų gyvenote šioje žemėje; gyvenote gerbdami pačią žemę, paveldėtą iš ankstesnių kartų ir saugomą ateities kartoms. Ją laikėte Kūrėjo dovana, kuria reikia dalytis su kitais ir mylėti darnoje su visomis gyvomis gyvas būtybėms. Puoselėjote šeimos ir bendruomenės jausmą, užmezgėte tvirtus ryšius tarp kartų, gerbdami pagyvenusius žmones ir rūpindamiesi jaunais.“
Kanados vietinės tautos, gyvendamos darnoje su gamta ir jos Kūrėju, taip pat darnoje su kitais žmonėmis, išsiugdė gyvenimo išmintį ir kilnius papročius, kurių pagrindą sudaro rūpinimasis kitais ir meilė tiesai, drąsa ir pagarba, nuolankumas ir sąžiningumas. Tačiau, deja, ši darna buvo sugriauta. Tai, kas vėliau vyko šiose teritorijose, verčia šaukti iš skausmo.
Kai į Kanados teritoriją atvyko pirmieji Europos kolonistai, jie, pasak Pranciškaus, turėjo galimybę užmegzti vaisingą dialogą su vietinėmis kultūromis, tradicijomis ir dvasingumu, tačiau to nepadarė. Įvyko visiškai priešingas dalykas: buvo vykdoma asimiliacijos politika, kuri sistemingai marginalizavo vietinius gyventojus, taip pat per internatinių mokyklų sistemą buvo menkinamos ir slopinamos jų kalbos ir kultūros, vaikai patyrė fizinį, psichologinį ir dvasinį smurtą.
Popiežius dėkojo Kanados čiabuviams, kad jie pasidalijo savo skausmu, kad nebeslepia anksčiau daug metų tyliai nešiotos jų širdis slegiančios naštos, kad atvirai kalba apie savo kraujuojančias žaizdas. „Šiandien esu čia, šioje žemėje, kurioje kartu su senovės atmintimi yra išlikę vis dar neužgijusių žaizdų“, – kalbėjo Pranciškus.
„Esu čia, nes pirmasis mano atgailos piligrimystės žingsnis turi būti atleidimo prašymas. Iš širdies jums sakau, kad esu giliai nuliūdęs ir prašau atleidimo už tai, kad, deja, daug krikščionių ilgai pritarė kolonistų, engusių vietines tautas, mąstysenai. Ypač prašau atleidimo už tai, kad daug Bažnyčios narių ir vienuolių bendradarbiavo su to meto vyriausybėmis vykdant kultūros naikinimo ir prievartinės asimiliacijos projektus, kurių kulminacija buvo internatinių mokyklų sistema.“
Ypač prašau atleidimo už tai, kad daug Bažnyčios narių ir vienuolių bendradarbiavo su to meto vyriausybėmis vykdant kultūros naikinimo ir prievartinės asimiliacijos projektus.
Popiežius sakė puikiai suprantąs, kad traumos tam tikru mastu yra iš naujo išgyvenamos kiekvieną kartą, kai apie jas prisimenama. „Suprantu, – sakė Pranciškus, – kad ir mūsų šiandienis susitikimas gali pažadinti skaudžius prisiminimus ir atverti žaizdas. Tačiau prisiminti reikia, nes užmaršumas veda į abejingumą. Popiežius priminė Elie Wieselio žodžius, kad „meilės priešingybė yra ne neapykanta, o abejingumas. Gyvenimo priešingybė yra ne mirtis, o abejingumas gyvenimui ar mirčiai“.
Pasak Pranciškaus, negalima nubraukti tų pasiaukojimo ir krikščioniškos meilės pavyzdžių, kurių daug matome, žiūrėdami į Kanados evangelizavimo istoriją. Tačiau tuo pat metu atvirai pripažįstame, kad internatinių mokyklų sistemos, kurioje dalyvavo ir Katalikų Bažnyčia, padariniai buvo katastrofiški. „Krikščioniškasis tikėjimas mums sako, kad tai buvo pražūtinga klaida, nesuderinama su Jėzaus Kristaus Evangelija. Mes liūdime, suprasdami, kad vertybių, kalbos ir kultūros pagrindai, suteikę jūsų tautoms tapatybės jausmą, buvo sunaikinti ir kad jūs ir šiandien dar tebemokate to kainą.“
Popiežius šioje vietoje pacitavo šv. Jono Pauliaus II žodžius prieš du dešimtmečius švęsto Didžiojo krikščionybės jubiliejaus proga: „Piktinančio blogio akivaizdoje Bažnyčia atsiklaupia prieš Dievą ir prašo atleidimo už savo vaikų nuodėmes“ (Incarnationis mysterium 140). „Norėčiau dar kartą su gėdos jausmu aiškiai pakartoti, – tęsė Pranciškus, – nuolankiai prašau atleidimo už blogį, kurį daug krikščionių padarė vietinėms tautoms.“
Baigdamas pirmąją savo vizito Kanadoje kalbą popiežius sakė, kad atsiprašymas – tai ne galutinis tikslas, bet atspirties taškas, pirmasis naujos kelionės žingsnis. „Meldžiuosi ir tikiuosi, kad šios šalies krikščionys ir visuomenė vis labiau sugebės priimti ir gerbti čiabuvių tautų tapatybę ir patirtį. Viliuosi, kad bus surasta konkrečių būdų, kaip geriau vieniems kitus pažinti ir vertinti, kad bus mokomasi eiti kartu.“
