Kada ir už kiek kita strategija?
Liberalų bendražygis, 2016 m. kandidatavęs į Seimą, Romas Sadauskas-Kvietkevičius savo straipsnyje „Ar strategija „Lietuva 2050“ reikalinga tik jos kūrėjams?“ rašė: „Kiekvieną kartą, kai valdžia praranda žmonių pasitikėjimą, jai prireikia mus pamaitinti tolimos ateities vizijomis. [..]Taip jau darė paskutinis Sovietų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius Michailas Gorbačiovas…“.
Šiomis dienomis Seime svarstomas labai brangus dokumentas. Brangus – tiesiogine prasme, nes į mano užklausimą, kiek išleista lėšų šio dokumento kūrimui, Vyriausybė atsakė: „Pusė milijono eurų.“ Nežinau, kiek kainavo ankstesnė „Strategija 2030“, bet akivaizdu, kad dar nepasibaigus šios strategijos įgyvendinimo laikui, likus dar net šešeriems metams, išmesime ją į šiukšliadėžę.
Ko gero, toks pat likimas laukia ir šios, šiuo metu Seime svarstomos strategijos. Ir visa tai vyksta šiandien, kada valdantieji neranda pinigų mokytojams, policijai, kitiems sektoriams, šiandien, kai Vyriausybė baigia praskolinti Lietuvą. Pamaitinti tolimos ateities pažadais mus nori tie, kurie nesugeba susitvarkyti su dabarties iššūkiais.
Siekis kuo greičiau parengti ir patvirtinti naują strategiją – yra būdas užmaskuoti senosios strategijos visišką žlugimą, kad taptų nebeprasminga teirautis apie pasiekimus ir žalą, kilusią dėl „Lietuva 2030“ įgyvendinimo ar neįgyvendinimo. Juk jau nebeaktualu. Jau turime naują strategiją. Ir tai puiki schema! Galėsime ją kartoti kad ir po kokių penkerių-šešerių metų. Jeigu dar turėsime tokią prabangą.
Strategijos „Lietuva 2050“ svarstymo metu ne kartą girdėjome, kiek daug ekspertų, visuomeninių organizacijų dalyvavo ją kuriant. Deja, nutylint, kad įtakingiausi iš jų – tik valdantiesiems ideologiškai artimi ar pataikaujantys asmenys, o esminiai kitaminčių pasiūlymai buvo nustumti į paraštes. Kaip ir viltys, kad tokia valstybės raidos vizija galėtų iš tikrųjų sutelkti Lietuvą.
Minėtas projektas nuolat keitėsi – pradžioje buvo parengti keturi futuristiniai variantai su įdomiais pavadinimais: „Kapanojimasis“, „Amžinasis įšalas“, „Šiaurinė žvaigždė“ ir net „Puikusis naujasis pasaulis“. Pastarasis pavadinimas išties gražus, bet įsiklausykite, kaip apibūdinamas šis scenarijus – „prasta demokratijos būklė, bet geras švietimas“. Ar šiame sakinyje viskas gerai?
Nekalbėsiu apie tai, kas jau žinoma, kad strategijos projekte buvo nusikalbėta iki žmogaus teisių suteikimo robotams. Kaip bebūtų, tenka pripažinti, kad pirmieji variantai buvo tikrai nuoširdus valdančiųjų, t. y., konservatorių ir liberalų siekis primesti savo ideologiją visai Lietuvai iki 2050-ųjų metų.
strategijos projekte buvo nusikalbėta iki žmogaus teisių suteikimo robotams.
Paskelbus pirmuosius variantus, sulaukta gausios viešos kritikos ir žinant, kad dėl tos strategijos balsuosime Seime ir reikės balsų, suskubta ją taisyti.
Gal todėl paskutinis svarstomas projekto variantas daugiausiai sudarytas iš visiškai abstrakčių minčių, kurios iš pirmo žvilgsnio, tarsi ir turėtų tikti visiems balsuojantiems. Skambios frazės, aptakūs pareiškimai ir realios ambicijos trūkumas gali būti įžvelgiamas kiekvienoje iš dokumente suformuluotų ambicijų.
Manau, kad ta abstrakcijų košė dokumente turėtų būti pakeista realiomis strateginėmis įžvalgomis, kurios užtikrintų, kad dėl politinio veikimo šalis suktų klestėjimo kryptimi, kad konkretūs darbai galėtų padėti mūsų valstybei išeiti iš demografinės, ekonominės ir nacionalinio saugumo krizių.
Taigi, ką konkrečiai žada mums vizija?
Pirmiausia, strategijoje užprogramuota, kad lietuvių Lietuvoje ir toliau drastiškai mažės. Pirmasis strategijos rodiklis mums aiškiai signalizuoja, kad jeigu visi suremsime pečius ir įgyvendinsime šią strategiją šimtu procentų, tuomet 2050 metais šalyje gyvens maždaug pusę milijono gyventojų mažiau ir jų liks – kai kur rašoma 2,2, kitur – 2,4 milijono. Ir ši gimstamumo tendencija kažkokiu makabrišku stiliumi vadinama gyventojų skaičiaus stabilizavimu. Apie bet kokias gyventojų skaičiaus augimo prielaidas kalbama ne šios strategijos rėmuose, o po 2050 metų.
Bet aš tikrai sutinku su „Lietuva 2050“ nuostata, kuri konstatuoja: „Šios demografinės tendencijos keltų iššūkių Lietuvos ekonomikai, viešajam sektoriui: didžiausią finansinį spaudimą pajustų socialinė sistema, išaugtų paramos gavėjų skaičius. Tai atsilieptų šalies pensijų sistemai: prognozuojama, kad pensijų lygis, palyginti su buvusiomis pajamomis, kris nuo 31,7 proc. 2019 m. iki 24,7 proc. 2050 m. [tariamoji nuosaka?– A. K.]“
O kas šioje vizijoje siūloma regionams? Įdomi diskusija vyko Ateities komitete. Ir, tikriausiai, nereikėtų stebėtis nuostata, kuri apibendrintai yra šioje vizijoje, kad regionai patys turi pasinaudoti klestinčio Vilniaus potencialu! Diskusijose buvo kalbama apie miestų hierarchiją ir kad „svarbu auginti vieną miestą [!!!,– A. K.], nes nesugebėsim kelių [???,– A. K.] <…> Kuo gyvybingesnis Vilnius, tuo gyvybingesni regionai [!?– A. K.]“. Taigi, regionai, kaip vieno miesto aptarnaujantis personalas ir resursas, nuglostytomis ir sparnuotomis frazėmis nugulė į šį projektą.
Valstybės pažangos tarybos nariams, kuriems priklausiau, ir ypač diskutuojant Ateities komitete, nuolat kėliau klausimą, kaip tie gražūs sakiniai, nudailintos nuostatos bus įgyvendintos, jei šioje Seimo kadencijoje valdantieji į darbotvarkę įtraukia įstatymus, kurie jau dabar akivaizdžiai prieštarauja „Lietuva 2050“ nuostatoms. Pavyzdys: „Lietuva 2050“ projekte rašoma: „Investuos į valstybinės lietuvių kalbos gyvybingumo stiprinimą <…>“, o tuo pačiu į plenarinių posėdžių darbotvarkę nešami įstatymai, naikinantys lietuvių kalbą. Arba dar: diskusijose dėl nelegalių imigrantų buvo kalbama, kad bus laikomasi ES ir Lietuvos teisės aktų. Kokių? Ar mes priiminėsim įstatymus vykdančius vadinamąją „imigrantų apgręžimo politiką“, ar palaikysim kai kurių politikų siūlymus – prioritetus suteikti pačių pažeidėjų žmogaus „teisėms“?
„Lietuva 2050“ projekte rašoma: „Investuos į valstybinės lietuvių kalbos gyvybingumo stiprinimą <…>“, o tuo pačiu į plenarinių posėdžių darbotvarkę nešami įstatymai, naikinantys lietuvių kalbą.
Dėl balsuotojų priimtas saliamoniškas sprendimas, įrašant jokios strateginės krypties nenusakančią nuostatą: „Vis dar didelės Lietuvos piliečių emigracijos ir, tikėtina, augsiančių pabėgėlių bei imigrantų srautų iš trečiųjų šalių klausimams spręsti būtina ilgalaikė ir tvari šalies migracijos politika.“ Tai kokia ji, ta nelegalios imigracijos strategija bus iki 2050 metų? Tuo pačiu, strategijoje vis primenama, kad gyvensime vis labiau įvairėjančioje visuomenėje. Taigi, išvadas apie tokios, neva, tvarios migracijos politikos siekiamybę galim pasidaryti kiekvienas.
Strategijoje, kalbant apie demokratijų nuosmukį, pripažįstama, kad, nepaisant dedamų pastangų, išlieka minties, sąžinės ir religijos laisvės suvaržymai, turint omenyje, kad strategijoje nėra numatytų jokių konkrečių tokių suvaržymų prevencijos priemonių. Galima net suabejoti, gal strategijos rengėjus tenkina tokia situacija. Nenorėčiau tikėti, bet minčių kyla įvairių, nes, pavyzdžiui, Bažnyčia ir kitos religinės organizacijos, kaip strateginės partnerės sprendžiant šias ar kitas socialines problemas, net nepaminėtos.
Visiškai akivaizdu, kad mes neturime ne tik aiškios ir pozityvios krypties, bet ir pastovių rodiklių, kurie mums parodytų, kad iš tikrųjų mums rūpi, kaip ši strategija įgyvendinama. Paskutiniuose „Lietuva 2050“ puslapiuose rasime 30 įvairiausių vertinimo kriterijų, tačiau didžioji dalis jų analizuojami privačių subjektų tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Taigi, neturime jokios garantijos, kad visą laikotarpį iki 2050 metų tokie rodikliai ir/ar indeksai bus sudarinėjami apskritai. Privatūs subjektai, tos įmonės gali tiesiog bet kada nutraukti savo veiklą. Išsigryninti rodiklius, kurie, atsiribojant nuo konkrečių privačių iniciatyvų, padėtų sekti mūsų valstybės pažangą, yra labai svarbu, bet jeigu pažangos iš tikrųjų nesiekiama, tuomet ir suplanuoti strategijos rodikliai yra greičiau neišvengiamas formalumas, o ne tikra siekiamybė.
Manau, kad neįmanoma šios strategijos geriau apibūdinti, negu pasakyti tiesiai – šiame Lietuvos strateginiame dokumente nėra lietuvių tautos, apie ją nekalbama ir vengiama kalbėti. Jeigu Lietuva bus, bet be lietuvių, kaip kažkada skelbė Stalino funkcionieriai, tai kam apskritai rengiamos tokios strategijos ?
Kokia šio dokumento pridėtinė vertė? Atsakymas tik vienas – minus pusė milijono Lietuvos biudžetui ir sugaištas laikas, kuris galėjo būti skirtas realioms problemoms spręsti.
