Pirmiesiems krikščionims nereikėjo priminti, jog tikėti Dievu labai pavojinga. Dėl savo tikėjimo Kristumi vienus iš jų pririšdavo prie stulpų ir sudegindavo, kitus nukryžiuodavo, dar kitus atiduodavo laukiniams plėšrūnams. Šios tiesos nereikia priminti ir šių dienų persekiojamiems ir kankinamiems tikintiesiems.
Tačiau mūsų vartotojiškoje visuomenėje yra nemažai tų, kuriems aukščiau visko yra jų gerovė, sėkme, sveikata, komfortas, jų teisių bei privilegijų gynyba… Nieko keisto, kad dauguma iš jų ieško vaistų nuo depresijos, bando įvairius mokymus. Pabando ir krikščionybę. Pabando krikščionybę kaip vieną iš priemonių savo gerovei ir sveikatai pagerinti. Pavaikšto į bažnyčią, pasimeldžia… ir nusivilia. „Meldžiausi, – sako jie, – bet man nepadėjo.“ „Matau aplink tiek krikščionių, kurie nei savo gerove, nei savo sveikata niekuo nesiskiria nuo netikinčių.“ „Maža to, turi įvairių ilgai besitęsiančių problemų, nuodėmių.“ „Jie užsiiminėja savitaiga, tik laksto po maldos susirinkimus be jokių matomų rezultatų.“
Ir tada toliau ieško „vaistų“ nuo savo depresijos pas ekstrasensus arba Rytų mokymuose, arba pas gyvenimo guru, arba pas psichologus. Nesu nusiteikęs prieš psichologiją. Labai ją gerbiu ir vertinu. Išbandžiau pats. Tikrai veikia ir labai padeda. Tačiau esu įsitikinęs, kad nei tikėjimas negali pakeisti psichologijos, nei psichologija tikėjimo. Rinktis psichologiją vietoje tikėjimo man tas pats, kas rinktis mašiną vietoje namo.
Prieš keletą metų stebėjau Brazilijos ir Vokietijos futbolo rungtynes. Taip, čia buvo tos istorinės 2014 m. rungtynės, kai brazilai pralaimėjo vokiečiams 7:1! Nuoširdžiai sirgau už brazilus. Ir pirmą kartą gyvenime supratau, ką reiškia sirgti už komandą. Kuo labiau pralošinėjo mano komanda, tuo labiau man skaudėjo. Ir kadangi pralaimėjimas buvo didelis, skausmo buvo taip pat nemaža. Kartu su manimi futbolą žiūrėjo ir mano 9-metis sūnus. Jis taip pat rungtynių pradžioje buvo nusiteikęs sirgti kartu su manimi už brazilus. Tačiau jau po 3 įvarčio jis pasakė man: „Tėti, aš jau nebesergu už brazilus, aš sergu už vokiečius.“ Suprantama, vaikas norėjo išvengti skausmo. Ir tai normalu. Normalu vaikui. Arba tai yra normaliai vaikiška.
Vaikiška yra panaudoti aukščiausias jėgas savo gerovei. Būtent taip religijotyrininkai apibūdina žmonijos pradinę religijos stadiją – magiją. Tačiau žmogus turi ir aukščiausią savo sielos dalį, kuri trokšta tiesos daugiau nei savo geroves ir net paties gyvenimo. Trokšta tos tiesos, kuri demaskuoja ir skaudina jį patį. Kuri parodo jo paties neatitikimus su ta tiesa. Toks buvo Sokratas. Nors jis ir ne krikščionis, tačiau neišsižadėjo tiesos gyvybes sąskaita.
K. S. Liuisas viename iš interviu yra taikliai pasakęs: „Jūs tikriausiai žinote, kad aš ne visada buvau krikščionis ir atsiverčiau ne tam, kad rasčiau laimę. Žinojau, kad butelis vyno man suteiks ją greičiau. Jei jūs ieškote religijos, kuri padarys jūsų gyvenimą patogų ir lengvą, nepatarčiau rinktis krikščionybės. Tikriausiai yra amerikietiškų tablečių. Iš jų jums bus kur kas daugiau naudos.“
Gavėnia paryškina tiesą, kad mūsų tikras tikėjimo motyvas negali būti lengvo ir patogaus gyvenimo ieškojimas. Mes pamilome Tiesą ir Tiesos Karalių labiau už savo gerovę ir įvaizdį. Gavėnia lyginama su dykuma. Dykuma, kuri asocijuojasi mums su nepatogumu, pavojumi, bejėgiškumu. Ji lyginama su Jėzaus gundymais dykumoje. Jei sutiktume dykumoje piktą žmogų, mums natūraliai įsijungtų pavojaus signalas. Tačiau dykumoje, jei tapatinamės su Kristumi, mūsų laukia visas piktas būtybes pranokstantis savo piktumu velnias. Ir tai labai pavojinga. Gavėnia lyginama su Mozes buvimu 40 dienų ir naktų ant Sinajaus kalno. Tačiau ir Sinajaus kalnas mums liudija apie didelį pavojų. Dievas perspėjo Mozę, kad paprasti žmonės ir net kunigai, be specialaus pašventinimo, jei lips į Sinajaus kalną – pražus. Taigi velnias dykumoje ir Sinajaus kalnas primena mums dar kartą per gavėnią, jog tikėti Dievu yra labai pavojinga.
Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą. Ji veda mus per išbandymus ir nepatogumus, kurių galėtų būtų mažiau jei vaikiškai atsisakytume tikėjimo. Vienas iš tikinčiojo nepatogumų yra sąžiningai pripažinti savo silpnumą ir nuodėmingumą. Kažkas gali sušukti mums piktdžiugiškai „Koks tu krikščionis, jei padarei tą ar kitą nuodėmę?“, „Verčiau tu apsimetėlis!“ „Kokia tavo Bažnyčia, jei Ji padarė tą ar kitą klaidą istorijos tėkmėje?“ Skamba maždaug taip pat, kaip Kristui tyčiodamiesi šaukė ant kryžiaus: „Jis pasitikėjo Dievu, tad teišvaduoja jį dabar.“ Todėl Dovydas meldžiasi 13 psalmėje „Neleisk mano engėjams džiūgauti, kai suklumpu!“
Gavėnia moko mus ne bėgti nuo skausmo ir nepatogumo, kaip kai kurie smagūs mokymai, bet eiti, jei to reikia, ir per išpažinties skausmą bei gėdą.
Taip. Gal mums ir yra naudos, kada mums taip šaukia. Nes dažnai bažnyčios „žiūrovai“ taikliai ir teisingai pamato mūsų klaidas. Vienas jų Frydrichas Nyčė. Jo meistriška kritika krikščionims nepaliko abejingo nė vieno Bažnyčios mokytojo. Žinoma, lengva stebint futbolo rungtynes matyti visų žaidėjų klaidas. Kitas reikalas dalyvauti žaidime. Dažnai tokie „žiūrovai“ reikalauja iš krikščionio ir Bažnyčios ne dalinio panašumo į Kristų, bet absoliutaus. Tačiau tokiam „absoliučiai tobulam krikščioniui“ jau nebereikia nei išpažinties, nei gavėnios ir net paties Kristaus! Suprantama, tai toli nuo Kristaus mokymo.
Kai kurie iš jų sako: „Nė vienas negali vadintis krikščioniu, nes nė vienas nėra toks, kaip Kristus.“ Pagal juos, krikščionybės apskritai nėra. Tačiau gera naujiena yra ta, kad išpažintis ir gavėnia reikalingi ne tik pasauliečiams, bet ir kunigams, vyskupams, kardinolams ir popiežiui.
Pagal Nyčę, žmogus turi 3 tobulinimosi stadijas: kupranugaris, liūtas, vaikas. Žaidžiantis vaikas, pagal jį, yra viršūnė. Pagal apaštalą Paulių, tai dar ne viršūnė: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11). Vaikams negalima ten, kur pavojinga. Tačiau jei šiandien Nyčė būtų gyvas, pasakyčiau jam, visiems Bažnyčios stebėtojams ir sau pačiam: „Lipkime iš vaikiškų lovyčių, meskime iš savo burnos smagių mokymų „čiulptukus“, pakilkime iš „žiūrovų“, stebinančių Bažnyčios „rungtynes“, patogių vietų ir eikime patys į gavėnios žaidimo aikštę!“
