Dar visai neseniai girdėjome apie didelius vargus tik per žinias. Karai, stichinės nelaimės buvo kažkur toli. Džiaugiamės, kad Lietuvos niekas nenori užkariauti. Džiaugėmės kad galėsime ilgai gyventi ramiai ir be didelių vargų. Bet štai… atėjo visuotinis vargas. COVID-19 pandemija. Miršta artimi žmonės, bankrutuoja įmonės, iškyla finansinių sunkumų, žmonės atleidžiami iš darbų, didėja skyrybų ir konfliktų šeimose skaičius, dėl karantino pagyvenę žmonės lieka visiškai vieniši, kyla panika, baimė, nerimas…
Krizė neaplenkė ir Bažnyčios. Tikėjimo praktikos sumažėjimas, tikėjimo turinys ir dangiški dalykai tampa ne tokie aktualūs, kai skauda čia ir dabar, pajamų iš aukų sumažėjimas, nėra iš ko mokėti už šildymą ir t. t.
Šen bei ten girdėti: Dievas baudžia žmoniją. Tačiau sutinku su Bažnyčios tėvu Klimentu Aleksandriečiu, kuris Stromatuose rašo: „Dievas nebaudžia tikrąja to žodžio prasme, nes bausmė yra kerštas už padarytą žalą, bet ar įmanoma padaryti žalą Dievui?“ Kaip „begalybėje lygiagrečios linijos kertasi“, taip begaliniame Dieve visi Jam priskiriami antropomorfiški veiksmai: bausti, pasigailėti, mokyti, gydyti, gryninti, lavinti, aukštinti, vesti pas save… – yra tiesiog vienas veiksmas, su daugybe briaunų. Svarbu yra viena: Dievas nori padaryti mus per šį daugiabriaunį veiksmą geresnius, o tai reiškia ir laimingesnius.
Todėl Apaštalas Jokūbas ragina mus: „Džiaukitės, kad patiriate visokių išbandymų.“ (Jok 1, 2) O popiežius Pranciškus neseniai išleistoje knygoje „Gyvenimas po pandemijos“ vieną dalį skiria džiaugsmui, suprasdamas, jog „kvietimas į džiaugsmą gali atrodyti kaip provokacija ir netgi kaip blogas pokštas rimtų pasekmių dėl COVID-19 kentėjimo kontekste“.
Žinoma, kalbama ne apie bejausmį tikėjimą. Suprantama. Net šv. Augustinas, kai jo draugas mirė nuo drugio (karštligės) epidemijos, rašo Išpažinimuose: „Jeigu sakydavau savo sielai: „Tikėk Dievą“, ji pagrįstai nepaklusdavo, kadangi tas mylimas žmogus, kurio netekau, buvo tikresnis ir geresnis už tą vaizduotės padarinį, kuriuo buvo liepiama tikėti“. Skausmui numalšinti reikia laiko. Vėliau gi jis rašo: „Dabar, Viešpatie, visa tai jau praėjo, ir laikas užgydė mano žaizdą. Ar galiu išgirsti iš tavęs, kuris esi tiesa?..“
O gerbiamas visose konfesijose rašytojas K. S. Luisas didelio skausmo apimtas parašė savo knygoje „Netekties skausmas“ mintį, kurios nesilaikė nei prieš tą patyrimą, nei po jo: „Kas, be mūsų beviltiško noro, pateisina mūsų tikėjimą gailestingu Dievu? Visa mūsų patirtis tvirtina priešingai. Kaip mes galime tam paprieštarauti?“
Kaip moko šv. Tomas Akvinietis, „pernelyg didelis kentėjimas ir skausmas trukdo mokytis“, o reiškia ir mąstyti bei suprasti. „Kūno įstatymas“ per didelį skausmą ir kentėjimą blokuoja „proto įstatymą“, kuris „žavisi Dievo įstatymu“ (Rom 7, 23) ir „mąsto apie tai kas aukštybėse“ (Kol 3, 2).
Ir visgi, kviečiu pamąstyti… Ir tuos, kurie gali tai padaryti dabar, ir tuos, kurie galės praėjus laikui, kai atslūgs didelis skausmas. Pirmasis Bažnyčios popiežius ragina mus: „Tuo džiaukitės, nors dabar, jei reikia, trumpai kenčiate įvairiuose išmėginimuose, kad jūsų išbandytas tikėjimas, brangesnis už pragaištantį auksą, nors ir ugnimi ištirtą, būtų pripažintas vertas gyriaus, garbės ir šlovės, kai apsireikš Jėzus Kristus.“ (1 Pt 1, 6–7) Kodėl apvalymas tik per ugnį? Kodėl Kristaus išaukštinimas tik per kryžių? Kodėl Bažnyčios išaukštinimas tik per panašias krizes? Išbandymai parodo, kokia tikrovė ir kokie trūkumai yra dabar. O kaip mums šiandien sako psichologai, savo trūkumų suvokimas yra pirmas žingsnis link progreso.
Įdomu, kad dideli tiltai testuojami maždaug kas 5 metus. Ant jų uždeda svorį, kelis kartus viršijantį įprastą svorį. Jei per testą išryškėja trukumai, juos pašalina. Taigi Bažnyčia yra pats didžiausias Tiltas tarp Dievo ir žmogaus. Ir dabar vyksta Jo eilinis Testas. Girdėjau kadaise gražų palyginimą: „Kai spaudžiama citrina, iš jos bėga sultys, kai „spaudžiamas“ Dievo žmogus, iš jo „bėga“ dieviškumas.“
Bažnyčia yra pats didžiausias Tiltas tarp Dievo ir žmogaus.
Ačiū Dievui, jog dabar, iš „spaudžiamos“ pandemijos Bažnyčios „bėga“ ir gražūs dalykai. O jei išryškėja trukumai, pvz., kaip pastebi I. E. Laumenskaitė straipsnyje „Ką mums sako ir kam kviečia Bažnyčios krizė Lietuvoje? (II)“, klerikalizmas ir formali kai kurių dvasininkų tarnystė, – tai tam, kad leistume Dievui tuos trukumus pašalinti. Patyręs dėstytojas girdėdamas, iš studento formalų atsakymą, savo klausimu specialiai išmuša jį iš įprastų vėžių. Nes tik taip galima nukreipti jo dėmesį į dalyko esmę. Taip ir išmušti Dievo iš įprastų vėžių dvasininkai bei pasauliečiai priversti dabar ieškoti naujų formų tai pačiai esmei perduoti. (Neseniai ir pačiam teko dėl karantino ieškoti naujų formų kaip muzikos mokytojui.)
Popiežius Pranciškus knygoje „Gyvenimas po pandemijos“ atkreipia dėmesį, jog dabar tinkamas laikas derinti vaizduotę su realizmu, nes Dvasia neleidžia mums užsidaryti naudojant trumpalaikes ar fiksuotas schemas, būdus ir struktūras, Ji kviečia mus „daryti visą naują“ (Apr 21, 5). Jei Egipte nebūtų bado, mes nesužinotume, koks kūrybingas ir išmanus gali būti Dievu pasitikintis žmogus – Juozapas. Kūrybingas perkeičiant visuotinį vargą ir blogį į gėrį. Dabar metas tokiems „Juozapams“!
Be to, noriu pasakyti svarbią man mintį, kuri kilo skaitant apie viską, kas dabar darosi Bažnyčioje: „Dėmesio! Dangiškos „valiutos“ kursas dabar gerokai pakilo!!! Visi meilės (tikėjimo) darbai dabar vertinami kaip niekad aukštai. Dėmesys ir pagalba kitam žmogui, malda, savanorystė, atsisakymas nuo „egoistiško abejingumo“, „maži kasdieniai gestai“ šeimoje (kaip pastebi popiežius Pranciškus), „susilaikymas nuo negatyvių minčių“ (kaip siūlo mūsų arkivyskupas G. Grušas pasninkaujant Gavėnios metą), bet kokia dvasinė iniciatyva, bet koks, nors ir mažas, paklusnumas Šventajai Dvasiai, pagaliau, šypsena… ir t. t. Visa tai dabar, COVID-19 pandemijos laikotarpiu „kainuoja“ danguje brangiau!“
Kaip primena Lietuvos vyskupai savo laiške: „Dar trumpa, trumpa valandėlė, ir ateis laukiamasis, ir neužtruks.“ (Žyd 10, 37) Tad kol yra laiko, broliai ir sesės, kurie norite praturtėti, darykime dabar teisingas investicijas – kraukime lobį danguje!
