„Magnificat leidiniai“ išleido arkivyskupo Liongino Virbalo SJ knygą „Sekmadienių stabtelėjimai. Evangelijų meditacijos“. Tai labai asmeniškas didelę sielovadinę patirtį turinčio dvasininko pasidalijimas įžvalgomis ir išgyvenimais, sužadintais tos dienos liturginiuose Bažnyčios skaitiniuose pateikiamų evangelijų ištraukų.
„Kartą feisbuke pasidalijęs mintimis apie Pelenų dienos prasmę, pamaniau, kad vertėtų po keletą sakinių parašyti ir apie gavėnios sekmadienių evangelijas. Vėliau – ir Velykų, ir Eilinio laiko, ir t. t. Šis užmojis tęsėsi trejus metus, nes sekmadieniais skaitoma vis kita Šventojo Rašto ištrauka, taigi apėmė visą sekmadienio skaitinių ciklą, ženklinamą A, B ir C raidėmis.
Nesiekiau nuosekliai komentuoti evangelijų tekstų, jų nagrinėti ar pritaikyti mūsų dienoms. Tiesiog visą savaitę atidžiai skaitant ir apmąstant Dievo žodį atsiskleisdavo naujų jo aspektų, pavykdavo pastebėti prasmingų sąsajų su kitomis Šventojo Rašto knygomis, kildavo troškimas tiesiogiai kreiptis į Viešpatį. Sekant šv. Ignaco Lojolos dvasine tradicija būdinga medituoti ir kontempliuoti Jėzaus gyvenimo įvykius bei ištarmes – slėpinius, kurie atskleidžia daug daugiau, negu galime pamatyti iš pirmo žvilgsnio. Kartais užtekdavo atkreipti dėmesį į kurį nors žodį ar sakinį, kartais šventės kontekstas skatindavo jį pakomentuoti. Visa tai liko užfiksuota šiuose trumpuose ir gana įvairiuose tekstuose. Tai buvo tarsi paprasti stabtelėjimai, mane praturtinę ir teikę vidinio džiaugsmo. Kadangi skaitant Evangeliją kilusi mintis gali ir kitą padrąsinti, paskatinti mąstyti ir patį ieškoti atsakymų į aktualius gyvenimo klausimus, norėjosi tuo pasidalinti.
Per šį laiką sulaukiau nemažai padėkų už parašytas mintis. Kai kas jas tiesiog perskaitydavo, kiti naudodavo gilindamiesi į sekmadienio Dievo žodį. Dėl to atrodė prasminga surinkti visus tekstus į vieną leidinį, kad jie ir toliau galėtų pasitarnauti skaitytojams. Čia nerasite įprastų Šventojo Rašto nuorodų, tiktai kabutėmis pažymėtas cituojamas vietas. Šie tekstai skirti ne studijuoti, o pamilti Dievo žodį, labiau širdimi atsiliepti mus nuolat kalbinančiam Dievui. Kadangi jie nėra išbaigti ar išplėtoti, tegul tarsi „užveda ant kelio“, tepaskatina paėmusius šią knygą į rankas pačius atsiversti Šventąjį Raštą, galbūt kasdien perskaityti dienos Mišių skaitinius ar bent evangeliją, o gal ištikimai visą savaitę pasilikti prie vieno teksto. Kaip ragina Vatikano II susirinkimo konstitucija apie Dievo žodį Dei Verbum, „šventųjų knygų skaitymu ir studijomis ‘Dievo žodis tesiskina kelią ir tebūna gerbiamas’“ (2 Tes 3, 1), ir Bažnyčiai patikėtas apreiškimo lobis vis labiau tepripildo žmonių širdis“. (Arkivyskupas Lionginas Virbalas SJ , knygos įžanga)
Skelbiame knygos ištrauką.
Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus. (Jn 3, 16–18)
Tik tikėjimas ir… net tikėjimas
Dievas visuomet nurodydavo žmogui, ką daryti: Nojui – statyti arką, Abraomui – išeiti iš savo krašto, Mozei – išvesti tautą iš Egipto, izraelitams – laikytis Sandoros. Tikėdami ir paklusdami jie ne tik pripažino Dievo didybę ir jį pašlovino, bet ir patys išsigelbėjo. Jėzus Nikodemui sako: „Kas tiki viengimį Dievo Sūnų, tas nepražus ir turės amžinąjį gyvenimą.“ O ką reiškia tikėti, kaip tikėjimas turėtų pasireikšti? Šv. Paulius yra tikras, kad „tam, kuris nedirba, bet tiki tuo, kuris nuteisina bedievį, jo tikėjimas įskaitomas jam teisumu“. Bet apaštalas Jokūbas primena tikėjimo darbus, kurie parodo vidinį tikėjimą.
Tikėti – reiškia patikėti, laikyti tiesa tai, kad Dievas atsiuntė savo Sūnų į žemę. Įtikėti – tai priimti, kad Jėzus tikrai yra Dievas ir Gelbėtojas, susieti save su juo. Ir pasitikėti – visa, ką jis sako, laikyti tiesa ir tai daryti, vykdyti. Tikėjimas – tai akys, kurios mato daugiau, negu atskleidžia regimas horizontas; tai širdis, kuri myli karščiau, negu kitas yra vertas; tai rankos, kurios ištiesiamos plačiau, negu gali apglėbti.
Dieve, gydyk mus nuo netikėjimo, idant nepražūtume, ir skatink visada tikėtis Tavo pagalbos, Tavo amžinojo Artumo
B
Anuo metu vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16–20)
Esu todėl, kad Dievas yra meilė
„Mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo.“ Gal abejojo, kad tai – Jėzus? O gal tuo, kad jis prisikėlė? Net po visų pasirodymų, susitikimų, rankų ir šono žaizdų apžiūrėjimo kai kurie vis dar abejojo? Iš tiesų – taip. Abejonė, netikrumas gali iškilti ir lydėti bet kada. Tai – kiekvieno žmogaus situacija. Niekada nėra pribloškiančio akivaizdumo, kuris užgožtų laisvę galvoti ir spręsti. Kiekvieną dalyką galima aiškinti ir interpretuoti įvairiai. Mūsų tikėjimas – apsisprendimas priimti Jėzų, pasikliauti juo – remiasi prisikėlusio Jėzaus pasirodymais, susitikimais su juo, pakeitusiais mokinių gyvenimus. Be to, daugybė žmonių jau iki manęs išgyveno ir apmąstė savo tikėjimą. Tikėjimas turi pagrindą. Bet… gerbiu tuos, kuriems jo neužtenka, kurie toliau ieško ir klausia, bet dar neranda aiškaus atsakymo.
Ar neaptiksime abejonės trupinių, žvelgdami ir į savo širdį? Ypač kai kuriais momentais – sunkumų, netiesos bei pasimetimo. Arba tada, kai pradeda svaigti galva suvokus, jog Dievo tikrovė labai pranoksta mus ir nebegalime jai taikyti vien žmogiškos logikos. Vis dėlto tokiu metu apsisprendi toliau tikėti. Tad nenuostabu viduje susvyruoti net ir tada, kai parpuoli pagarbinti. Tikėjimas ir abejonė – tos pačios širdies svečiai.
Atrodo, taip paprastai pasakyta: „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios.“ Tai – tikėjimo tikrovės branduolys, esmė. Tai principas, „pradžia“, buvusi prieš sukuriant pasaulį, kaip atskleidžia jau pirmoji Šventojo Rašto eilutė. Joje, šioje „pradžioje“, buvo Žodis, kaip teigia evangelistas Jonas. Tėvas, Sūnus, Šventoji Dvasia – ir nieko daugiau. Dievas – vieningas ir nedalomas, vienas ir Trejybė. Jis nėra tik „nejudantis Judintojas“, kaip teigė filosofai. Dievas yra meilės pasidalijimas tarp Tėvo, Sūnaus ir Dvasios, o dėl tos išsiliejusios meilės atsiranda pasaulis, esu ir aš – mylimas bei globojamas Dievo kūrinys. Jei Dievas nebūtų Trejybė, gal nebūtų ir manęs?
C
Anuo metu Jėzus bylojo savo mokiniams: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet dabar jūs negalite pakelti. Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę. Ji nekalbės iš savęs, bet skelbs, ką bus išgirdusi, ir praneš, kas turi įvykti. Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs.“ (Jn 16, 12–15)
Tiesos, džiaugsmo ir šlovinimo pilnatvė
„Kai ateis toji Tiesos Dvasia, jus ji ves į tiesos pilnatvę.“ Kiekviename iš mūsų slypi šiek tiek Piloto, klausiusio Jėzaus: „O kas yra tiesa?“ Tiesa yra ne vien žinojimas, tai – buvimas. Būti tiesos pilnatvėje – reiškia būti Dieve, nes jis yra didžioji ir galutinė Tiesa, bei atitikti tai, kam Dievas mus yra sukūręs. Raktas atitinka spyną, nes jai yra padarytas. Mes „atitinkame“ Dievą, nes esame jo sukurti ir jam paskirti. Šis atitikimas jaudina, tiesa kelia džiaugsmą.
Suprantama, kodėl Jėzus sako: „Aš einu pas tave, …kad jie turėtų savyje manojo džiaugsmo pilnatvę.“ Sūnus ir Tėvas „atitinka“ vienas kitą. Jėzus atėjo pas mus tam, kad Sūnaus „atitikimas“ Tėvui atsispindėtų žmogaus „atitikime“ Dievui, kad kaip Sūnus yra viena su Tėvu, taip ir žmogus būtų viena su Dievu dėl jo Dvasios veikimo.
Sudėtinga? Taip! Bet galiausiai tiesos ir džiaugsmo pilnatvė veda į žmogaus širdyje gimstančią šlovinimo pilnatvę. O šlovindami labiausiai priartėjame prie Švč. Trejybės – ne vien savo ribotu pažinimu, o tiesiog buvimu.
