Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija švenčiant didžiuosius Žolinės atlaidus Krekenavoje rugpjūčio 20 d.
Brangūs broliai ir seserys,
nuoširdžiai sveikiname Jus, atvykusius į Krekenavos didžiuosius Žolinės atlaidus. Šiandien meldžiamės už žemdirbius ir Krekenavos parapiją, kuri didžiuojasi turėdama tokią nuostabią baziliką, pastatytą 1901 m. Ši vieta jau minima 1409 m., o ypač išgarsėjo nuo tada, kai XVI amžiuje maldininkai traukė čia pasimelsti prie malonėmis garsėjančio Švč. Mergelės Marijos su Vaikeliu paveikslo.
Šiandien ir mes susirinkome į Žolinės atlaidus, kad patirtume mūsų dangiškosios Motinos artumą, jos užtarimu paprašytume Viešpatį mums ir mūsų tautai reikalingų malonių, patirtume Jo aplankymo džiaugsmą. Šie atlaidai yra šventė, kai esame prakalbiname mūsų gailestingojo Viešpaties, kai stabtelime padėkoti Jam už vasaros gėrybes.
Žolinės iškilmė mums primena Dievo Karalystės dovaną, pažymėtą Mergelės Marijos Ėmimo į dangų slėpiniu. Žolinė mūsų tautoje turi gilias tradicijas, kai dėkojame Dievui už augmenijos brandą ir derlių, dėkojame už žemdirbius bei jų darbo vaisius, pagaliau lankome vieni kitus sėsdamiesi prie vaišių stalo. Na, o čia, Krekenavoje, Žolinės atlaidų šventimas yra ypatingas, netgi įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Krekenaviškiams šie atlaidai visada buvo proga sukviesti gimines ir draugus, papuošti baziliką ir savo namus žolynais. Žolynų puošmeną čia paliko ir mūsų tautos dainius prelatas Jonas Mačiulis-Maironis, kuris čia, Krekenavoje, darbavosi nuo 1915 iki 1918 m. Jis ne tik telkė parapijiečius ir, čia, prie Nevėžio, kūrė eiles. Jo dėka šios bazilikos šventorius apsodintas liepomis, kurios ir šiandien dovanoja pavėsį. Tai tarsi paliktas ženklas, kad tikėjimo žmogus visada yra šiek tiek poetas, linkęs į Kūrinijos grožį ir ieškantis progų, kaip šio pasaulio problemų kaitroje sukurti pavėsį, atgaivos vietas, kurios primintų gerojo Viešpaties malones. Tam yra skirti šie atlaidai, ši Šventų Mišių auka. Tai atgaivos proga.
Brangieji, šiandienos iškilmėje ką tik girdėta Evangelija mums kalba apie dvi moteris. Viena jų – Jėzaus motina Marija, kita – kananietė iš Tyro ir Sidono krašto. Kas sieja šias abi moteris? Ogi gilus tikėjimas ir pasitikėjimas Viešpačiu, kuris gelbsti, atrodo, beviltiškose situacijose. Kananietė, atrodo, turėjo atlaikyti tam tikrą Jėzaus provokaciją. Ji paprašo padėti jos dukrelei ir išgirsta: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mt 15, 25). Tai panašus atsakymas, kokį girdėjo iš savo Sūnaus ir Jo motina Marija Kanos vestuvėse išsibaigus vynui: „O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!“ (Jn 2, 4).
Iš pirmo žvilgsnio galėtume tarti, kad Jėzaus elgesys šiek tiek keistas, o Jo atsakymas – atšiaurus moterims, kurios nuolankiai kreipiasi į Dievo Sūnų. Atrodo, Jis tarsi laukia ar net tikrina žmogaus pasitikėjimą Dievu. Tačiau savo tikėjimu ir pasitikėjimu žmogus gali ir patį Dievą nustebinti bei pradžiuginti. Marija, nežiūrėdama savo Sūnaus reakcijos, sako: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5), o kananietė ištaria: „Taip, Viešpatie, bet ir šunyčiai ėda trupinius, nukritusius nuo šeimininko stalo“ (Mt 15, 28).
Marijos prašymas buvo išgirstas. Mokiniai pradėjo nešti vandenį į indus. Jie buvo uždegti Marijos tikėjimo, nors nežinojo, kaip čia toliau vystysis įvykiai. Mokiniai atpažino Marijos rūpestį; jie pasitikėjo Jėzumi ir padarė žingsnį; jie veikė ir tapo didelio stebuklo dalimi. Taip pat ir moteris iš Tyro ir Sidono krašto pasitikėjo, nepasidavė nevilčiai ir gavo iš Viešpaties nuostabų komplimentą bei pagydymo dovaną: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Tebūna tau, kaip prašai. Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko“ (Mt 15, 29).
Kiekviena krikščionių karta tarsi iš naujo laiko tikėjimo egzaminą. Dievas vis naujai gali būti pradžiugintas ir nustebintas mūsų pasitikėjimo Juo. Nežiūrėdamas laiko sąlygų ir iššūkių, nežiūrėdamas suspaudimų ir nevilties, žmogus visada gali kreiptis į savo Kūrėją pagalbos. Kaip šios tikėjimo moterys – Marija ir kananietė, kurios yra mylinčios ir pasitikinčios Dievu, nežiūrėdamos sunkumų ir net tariamų pažeminimų, ir daro viską, kas būtina, kad išlaikytų meilę.
Moteris, kurios dukrelė pasveiko, turi nepaprastą pasitikėjimą Viešpačiu. Jos tikėjimas augo tiesiog čia pat, besikalbant su Jėzumi. Iš pradžių ji Jėzų vadina Dovydo sūnumi, o pabaigoje Viešpačiu. Aišku, kad Jėzus viską darė, jog šį tikėjimą žmoguje sužadintų ar net išprovokuotų. Tai tikėjimas, iš kurio kyla Dievo garbinimas. Ši moteris pradėjo sekiodama paskui Jėzų, o baigė ant kelių maldoje.
Šios moterys pademonstravo ištikimybę ir kantrybę, nors aplinkybės atrodė nedėkingos, tarsi Jėzus būtų nenorėjęs bendrauti. Daugelis mūsų meldžiamės maždaug taip: malda galbūt padės, na, jei jau ir nepadės, tai bent nepakenks. Ne tokia buvo šių moterų malda. Jos kreipėsi į Jėzų ne todėl, kad Jis buvo galimas jų padėjėjas – Jėzus buvo vienintelė jų viltis! Malda tikrai nebuvo ritualas, tai buvo karštas jų širdžių troškimas.
Daugelis mūsų meldžiamės maždaug taip: malda galbūt padės, na, jei jau ir nepadės, tai bent nepakenks.
Ir Marijai, ir kananietei būdingas tam tikras būdo giedrumas. Iššūkių apsuptyje jos neišsigando. Turėjo švelnias širdis ir neįsižeidė, o tiesiog švelniai atsakė Jėzui. Šventasis Raštas sako: „Dievas myli linksmą davėją“ (2 Kor 9, 7). Šios moterys prie Jėzaus kojų atnešė besąlygišką savo tikėjimą, pažymėtą nepalaužiama ištverme. Tai sklido ir iš pagonės moters, pilnos vilties ir mokančios išlaikyti net švelnų humorą didžios bėdos akivaizdoje. Tokia laikysena negali nesusilaukti Dievo atsako.
Žmogus prieš Dievą yra elgeta. Viską, ką mes turime šiame pasaulyje, galime palyginti su trupiniais, krintančiais nuo Jo tobulybės stalo. Argi mylintis Tėvas iš karto negalėjo mums suteikti savo karalystės apstybės: teisingumo, supratimo, meilės? Kodėl mums reikia rinkti trupinius einant šia ašarų pakalne? Tačiau dėl mūsų ir pats Dievas tapo elgeta, aplankydamas mus. Jėzus yra užsiminęs, kad „Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Lk 9, 58). Jis savanoriškai save apiplėšė. Dėl mūsų…
Pasaulyje mus persekioja trūkumas: taikos, sutarimo, pagarbos kitaip manančiam. Ir vis dėlto trūkumas, panašiai kaip kananietės moters atveju, egzistuoja, kad galėtume subrandinti savo ištvermę siekdami tobulumo. Jis skirtas auginti mūsų pasitikėjimui Dievu. Jis skirtas padovanoti mūsų tikėjimą Kūrėjui. Pasaulis yra mums duota Dievo provokacija. Jis skirtas ne mums sužlugdyti, bet subrandinti mumyse laikyseną, kaip Mergelės Marijos ir šios kananietės moters. Nenusivilti ir bendrauti su Dievu taip, kad ir mes vieną dieną išgirstume Jį sakant: „Didis tavo tikėjimas! Tebūnie tau, kaip prašai.“
Šiandien girdėti pranašo Izaijo žodžiai mums taip pat yra padrąsinimas neprarasti tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu: „Laikykitės teisingumo ir būkite dori, nes greitai ateis mano išganymas, greitai ims reikštis manasis teisumas“ (Iz 56, 1). O tada mums skirtas Viešpaties pažadas: „visus, kurie švenčia šabą ir jo neišniekina, visus, kurie laikosi mano sandoros, – aš nuvesiu į savo šventąjį kalną ir savo maldos Namuose juos pradžiuginsiu“ (Iz 56, 7).
Mergelė Marija, paimta į dangų, mums liudija apie to šventojo kalno viltį – Dangaus Karalystę, kurios atšvaitus galime pajusti mūsų tarpe, kai tikėjimu žvelgiame į šią tikrovę, kai Viešpaties prašome padėti, kai atsiprašome ir pasigailime. Visa tai atlaidų malonės, dovanojamos tikinčiai širdžiai. Tebūna mums Mergelės Marijos gyvenimas, o ir šios kananietės moters tikėjimas padrąsinimas, „nes Dievui nėra negalimų dalykų“ (Lk 1, 37). Šiais Krekenavos didžiaisiais Žolinės atlaidais, pasak šiandien girdėtos psalmės: „Tebūna mums Dievas maloningas, telaimina mus ir tešviečia mums jo veidas“ (Ps 67, 2). Amen.
