Brangūs broliai ir seserys,
su Šv. Kalėdomis!
Šventosios Kalėdos, ši brangi mūsų tikėjimo šventė, vėl žengia į mūsų laiką, į mūsų pasaulį, į mūsų širdis. Ji vėl kviečia mus pradžiugti ta nuostabia žinia: Dievas tapo žmogumi ir gyveno tarp mūsų! Viešpats aplanko žmoniją gimdamas Betliejaus Kūdikiu. Jo vardas Emanuelis, o tai reiškia „Dievas su mumis“ (Mt 1, 23). Kaip svarbu vis iš naujo tai prisiminti, vėl atrasti ir stiprinti save bei mūsų brolius ir seseris Viešpaties angelo žodžiais, nuskambėjusiais Kalėdų naktį: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10–11). Koks svarbus tas iš Dangaus skambantis žodis – „Nebijokite!“ – mums ir mūsų laikui! Kaip svarbu prisiminti, kad užgimęs Mesijas toliau yra mūsų tarpe, kai mes Jį kviečiame į savo gyvenimą, į mūsų šeimas, į šį nerimo bangų apimtą pasaulį. Dievas parodė savo Meilės iniciatyvą žmonijai. Dabar Jis laukia mūsų atsiliepimo.
Nors įsikūnijimas buvo iš anksto nuspręstas dar prieš pasaulio sukūrimą, vis dėlto Dievas turėjo ieškoti žmogaus savo svajonei išpildyti. Kažkada Jis šaukė Mozę, kad šis burtų Dievo tautą, o tauta suprastų, kalbinama pranašo lūpomis. Panašiai reikėjo, kad toje tautoje atsirastų žmogus, Marija, kuri ištartų tą lemtingą žodį Taip Viešpačiui, ir tuomet išsiskleistų nuostabi Jo valia apsigyventi mūsų tarpe. Evangelija pagal Joną apie tai sako – atėjus laiko pilnatvei „Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų“ (Jn 1, 14). Dievas įžengė į žmonijos istoriją ir padovanojo jai savo apsilankymo šventę, padovanojo Kalėdas. Čia įvyko tai, ko taip ilgai buvo laukta. Dievas praskleidė savo paslapties šydą ir tapo neatsiejamai susivienijęs su žmogumi. Dievas žengė prie žmogaus, atsiduodamas į jo rankas kaip kūdikis.
Kristus atskleidė save kaip Meilės Dievą. Mes Jį tokį atpažįstame, kai Jėzus deda rankas ant ligonių ir tie pasveiksta, kai Jis guodžia vargdienius Dangaus karalystės viltimi, kai Jis laužo duoną ir kalba laiminimo maldą, sakydamas: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“ (Mt 26, 26). Mes Jį tokį atpažįstame, kai iš meilės žmonijai Jis dovanoja save ant kryžiaus. Jis paliudija, kad gyvybės ir amžinybės raktai priklauso Jam – už mus mirusiam ir Prisikėlusiam Išganytojui. Kalėdos mums atskleidžia, jog ir mes galime būti tos beribės meilės dalimi. Kalėdos mums skelbia malonę, kad visi esame pakviesti dalyvauti dieviškosios meilės iniciatyvoje, nes Dievas yra Meilė, panorusi mums save dovanoti, kad ir mes dovanotume save Jam, tikrajam žmogaus meilės ilgesio išpildytojui.
Kristus atskleidė save kaip Meilės Dievą.
Kalėdos mums primena ir žmogaus pasitikėjimą Dievu. Žmonija padovanojo Dievui Mergelę Mariją ir jos nuolankų atsidavimą. Ji tapo Dievo meilės bendradarbė, nes pasitikėjo slėpiningu Viešpaties veikimu. Vienas iš Rytų Bažnyčios himnų šitaip gražiai apibūdina Mariją: „Ką turėtume tau atnešti, o Kristau, kuris dėl mūsų gimei žemėje kaip žmogus? Kiekvienas tavo sukurtas kūrinys atneša tau savo dėkingumo liudijimą: angelai – savo meilę, dangus – žvaigždę, išminčiai – savo dovanas, piemenys – savo nuostabą, žemė – savo olą, dykuma – prakartėlę. O mes, žmonės, atnešame tau Mergelę ir Motiną.“ Taip pat ir Juozapas, Marijos sužadėtinis, yra tikėjimo ir pasitikėjimu Dievu liudijimas, žmogaus atsakas į Jo veikimą. Juozapo gyvenimas buvo išbandytas neįveikiamu protui slėpiniu – gimimu iš Šventosios Dvasios. Jam buvo paaiškinta, kaip tai įvyks ir ką sako Raštai, tačiau jis pats turėjo priimti šį žodį, apsispręsti už Dievo paslaptį ir pasitikėti. Dievo pažadas tik vėliau tapo aiškus. Šventoji Šeima mums yra tikėjimo padrąsinimas ir priminimas, kad visi ugdomės pasitikėjimo Dievu mokykloje, kurioje vis labiau pažįstame mus aplankiusį Mesiją, Kristų, Gyvąjį Dievą, padovanojusį save mums.
Brangieji, mes visi esame kelionėje, atpažindami šį mus pamilusį ir save padovanojusį Dievą. Pradžioje tarsi apgraibomis, vėliau vis aiškiau atpažindami Jo veikimo pėdsakus savo pačių gyvenime ir pasaulio istorijoje, esame kviečiami tapti Jo meilės liudytojais. Mums pavyzdys yra Evangelijoje pagal Matą aprašyti išminčiai iš Rytų šalies, atkeliavę į Jeruzalę aplankyti gimusio Jėzaus. Jų širdys degė Dievo ilgesiu. Jie žvalgėsi ženklo ir danguje, ir savo širdyse. Jie leidosi į kelionę, turėdami miglotų žinių, tačiau buvo pilni vilties atrasti užgimusį Karalių. Per pavojingus kelionės vingius Dievas juos vedė tiesiai, nes jie nuoširdžiai Jo ieškojo. Atėję išminčiai „be galo džiaugėsi. Įžengę į namus, pamatė kūdikį su motina Marija ir, parpuolę ant žemės, jį pagarbino“ (Mt 2, 10–11). Jie dovanojo savo brangias dovanas: auksą, smilkalus ir mirą – tai reiškia, kad dovanojo save atrastajam Viešpačiui. Todėl jie išminčiai, juos dar vadiname Trimis Karaliais. Jie yra mums degančios ir Dievo ieškančios širdies pavyzdys. Jie – tikrieji vilties piligrimai, savo gyvenime sutikę įsikūnijusį Dangaus ir žemės Viešpatį.
Teaplanko ir mus vėl naujai švelni nuostaba pasirodžiusiu Dievu Betliejaus Kūdikyje – save dovanojusioje Meilėje. Jis tokiu būdu panoro mus prakalbinti. Jis taip nusprendė mus pradžiuginti. Dievas ilgisi mūsų ir nori susitikti! Leiskimės ir mes į šį nuolatinio susitikimo nuotykį! Ateinantys metai yra nuostabi proga naujai patirti šį susitikimą. 2025-ieji yra popiežiaus Pranciškaus paskelbti Jubiliejiniai metai. Per šiuos metus mes visi vadinami vilties piligrimais. Esame kviečiami keliauti į Romą ir aplankyti didžiąsias bazilikas, taip pat keliauti ir aplankyti mūsų Tėvynės nuostabias katedras ir šventoves, keliauti ir susitikti su mūsų broliais ir seserimis, kurie vargsta, – tai proga atnaujinti meilę ir savo artimiesiems. Teperkeičia mūsų širdis ši kelionė, vedanti į susitikimą su Viešpačiu, kuris mus aplankė, padovanojo Kalėdų stebuklą, kad ir mes dovanotume šį susitikimo stebuklą vieni kitiems!
