Dalinamės Vilniaus arkivyskupo metropolito Gintaro Grušo homilija, sakyta vasario 22 d., Pelenų dieną, Vilniaus arkikatedroje bazilikoje.
Gavėnia yra ypatingas laikas mūsų liturginiame kalendoriuje, stipriai susijęs ne tik su pasirengimu, bet ir su atsivertimu. Tam atsivertimui Viešpats mums duoda ypatingų malonių. Tai ir atgailos, ir atsivertimo laikas, glaudžiai susijęs su Šventojo Rašto istorinėmis mintimis, scenomis.
Apie keturiasdešimties dienų laiką girdime, kai Mozė ruošiasi gauti dešimt Dievo įsakymų; kai Elijas prie Horebo kalno išgirsta Dievo balsą švelniam vėjely; kai Jėzus prieš savo misiją išeina į dykumą pasninkauti, kad pasiruoštų įgyvendinti tai, kam Viešpats Jį siunčia. Įdomiausia, kad visi trys – Mozė, Elijas ir Jėzus – susitinka Taboro kalne Atsimainymui.
Popiežius Pranciškus šių metų gavėnios žinioje kaip tik ima šį Taboro kalno vaizdinį, kuris įprastai skaitomas antrąjį gavėnios sekmadienį, kad sustiprintų mus gavėnios kelionėje. Popiežius kalba, kad lipimas į Taboro kalną turi sustiprinti mus sekti Jėzumi kryžiaus keliu. „Gavėnios askezė – tai pastanga, visada gaivinama Malonės, siekiant įveikti savo tikėjimo stygių ir pasipriešinimą sekti Jėzumi kryžiaus keliu.“ Į tai mes esame kviečiami – susitaikyti su Dievu, kad galėtume žingsnis į žingsnį eiti kartu su Juo ir kryžiaus keliu, ir išganymo keliu.
Šiandienos Evangelija pristato mūsų tikėjimo tris praktikas: išmaldą, maldą, pasninką, kurias mes esame ypač kviečiami naudoti gavėnios metu savo ir ne tik savo atsinaujinimui. Jos yra įrankiai atstatyti mūsų santykiui su Dievu ir kartu vienų su kitais. Tai yra ne tik asmeninis gavėnios kelias, bet ir bendruomeninis.
Popiežius lygina gavėnios askezės kelią su sinodiniu keliu, kurio tikslas – siekti asmeninio ir bažnytinio atsimainymo. Asmeninio – kad tos praktikos iš tiesų atnaujintų mūsų gyvenimą, mūsų pasirinkimus, – ir bendruomeninio, nes tai yra Bažnyčios veiksmas siekiant atnaujinti visą Bažnyčią. Kiekvieną iš mūsų ir mus visus kartu.
Iš Taboro kalno scenos popiežius duoda dvi frazes, kurios turėtų padėti mums eiti tuo keliu. Pirmiausia, tai Dangiškojo Tėvo balsas, kuris skamba iš dangaus: „Klausykite Jo“ (Mt 17, 5). Tai mums gavėnios kelyje ypač svarbu – sugebėti klausyti Jo balso. Tam reikia tylos, atrasti tylą mūsų kasdienio gyvenimo šurmulyje. Reikia skirti laiko naujai įsiklausyti į Dievo žodį – per Mišių tekstus, per Šventojo Rašto skaitymą ir mąstymą. Bet taip pat įsiklausyti, ką Jis mums kalba per kitus, t. y. per vargstančius, per mūsų bendradarbius, mūsų šeimos narius, per kitus mūsų visuomenėje. Kaip Dievas naudoja juos, kad pabelstų į mūsų širdį, kad mes matytume ne tik save, bet ir visą Dievo tautą, einančią kartu. Pasninkaujame ne tik sau, bet kad galėtumėm dalį savęs paaukoti kitiems – stokojantiems. Pasninkas yra skirtas visai bendruomenei.
Pasninkaujame ne tik sau, bet kad galėtumėm dalį savęs paaukoti kitiems – stokojantiems. Pasninkas yra skirtas visai bendruomenei.
Antra frazė, į kurią popiežius atkreipia dėmesį: „Kelkitės, nebijokite!“ (Mt 17, 7). Neieškoti prieglobsčio tik religinėse praktikose, neieškoti kažkokių nepaprastų patirčių, įvykių, bet naujai stoti akistaton su tikrove savo kasdienybėje, pastangomis ir sunkiais prieštaravimais. Taip, gavėnia yra tam, kad padėtų mums pasirengti Velykoms, keliauti šventumo keliu. Bet ji turi ir bendruomeninį aspektą – padėti mums kartu eiti Dangaus karalystės link mūsų šeimose, mūsų bendruomenėse.
Kai pradėjome šias Mišias, meldėmės: „Suteik mums, Viešpatie, paramos krikščioniškąją gyvenimo kovą pradėti šventu pasninku, kad susitvardymas padarytų mus tvirtus grumtis su piktojo pagundomis.“ Išnaudokime šį malonės metą, kad Dievas galėtų pakeisti ne tik mus, mūsų širdis asmeniškai, bet kad galėtų ir mus visus, kaip bendruomenę, perkeisti naujai kartu sekti paskui Jį.
