Dalinamės arkivyskupo Gintaro Grušo kalba, sakyta Nacionaliniuose maldos pusryčiuose, kurie vyko lapkričio 29 dieną Lietuvos Respublikos Prezidento rūmuose.
Jūsų Ekscelencija Prezidente, ponia Diana,
gerbiami svečiai, broliai ir seserys Kristuje,
šiandien, šių Maldos pusryčių pabaigoje, noriu jus pakviesti stabtelėti ir susimąstyti apie tai, ką reiškia patirti tikrą džiaugsmą Dievo artume, ypač gyvenant iššūkių akivaizdoje.
Girdėjome liudijimus, kaip žmonėms pavyko įveikti įvairius gyvenimo išbandymus. Gyvenime tikrai jų nestinga. Kad ir koks būtų gyvenimo kelias ar profesija, su sunkumais susiduria visi: medikai ir mokytojai, pareigūnai ir kariai, politikai ir valstybės tarnautojai, šeimos žmonės ir Bažnyčios tarnai. Kaip reaguojame į iššūkius? Ar randame atramą, kuri ne tik palaiko, bet ir pripildo gyvenimą prasmės? Gruodžio mėnuo, Advento laikotarpis ir kalendorinių metų pabaiga kviečia mus iš naujo atrasti, kur slypi tikrasis gyvenimo džiaugsmo šaltinis.
Kaip teigia popiežius Pranciškus savo apaštaliniame paraginime Evangelii Gaudium, „Evangelijos džiaugsmo prisipildo širdys ir gyvenimas visų, kurie sutinka Kristų. Tie, kurie leidžiasi būti jo išgelbėjami, yra išlaisvinami iš nuodėmės, liūdesio, vidinės tuštumos ir vienatvės“ (EG 1). Popiežius primena, kad tikėjimas nėra tik tradicija ar ritualas. Tai – gyvas santykis su Dievu, kuris kasdien kviečia mus į naują susitikimą su Juo. Šventasis Tėvas rašo: „Tik tas susitikimas – ar atnaujintas susitikimas – su Dievo meile, virstančia laimės kupina draugyste, išlaisvina mus iš mūsų užsisklendusios sąmonės ir susitelkimo į save.“ (EG 8). Toliau popiežius sako: „Dievas savo vaikams, nors jie ir yra pašaukti amžinajai pilnatvei, trokšta laimės ir šioje žemėje, nes viską sukūrė „mūsų džiaugsmui“ (1 Tim 6, 17), kad visi galėtų džiaugtis“ (EG 182).
Kai žmogus patiria šią meilę, apie kurią mums kalba popiežius, būtent tokią meilę, kuri grąžina gyvenimui prasmę, kaip jis gali netrokšti šia gera naujiena pasidalyti su kitais? Šv. Pranciškus, norėdamas tapti tokios gyvybę teikiančios žinios skleidėju, taip meldėsi:
Viešpatie, padaryk mane
savosios ramybės pasiuntiniu
ir leisk man nešti
meilę, kur siaučia neapykanta;
santaiką, kur vyrauja barniai;
vienybę, kur yra skilimas;
tikėjimą, kur kankina abejonės;
tiesą, kur viešpatauja klaida;
viltį, kur braunasi nusiminimas;
džiaugsmą, kur slegia liūdesys;
šviesą, kur užgulusios tamsybės.
Mokytojau, padaryk, kad aš trokščiau
kitus paguosti, o ne pats būti guodžiamas;
kitus suprasti, o ne pats būti suprastas;
kitus mylėti, o ne pats būti mylimas,
nes kas duoda, gauna,
kas atleidžia, tam atleidžiama,
kas miršta, tas gimsta amžinai gyventi.
Kalėdų laukimas neįsivaizduojamas be gerumo darbų, kaip ir advento pradžia – be tradicinės Carito žvakelių „Gerumas mus vienija“ iniciatyvos. Deja, kaip šviesos tamsoje, taip ir vilties kasdienybėje šiandien stokoja daug Lietuvos žmonių. Tačiau gera žinia yra ta, kad dalindamiesi galime viltį padauginti ir taip savo gyvenimui suteikti daugiau prasmės.
Deja, kaip šviesos tamsoje, taip ir vilties kasdienybėje šiandien stokoja daug Lietuvos žmonių. Tačiau gera žinia yra ta, kad dalindamiesi galime viltį padauginti ir taip savo gyvenimui suteikti daugiau prasmės.
Po šių Maldos pusryčių, jums išeinant, Carito darbuotojai padovanos po žvakelę. Kiekviena iš jų yra vargą patiriančio žmogaus rankų paliesta Vilniaus arkivyskupijos Carito žvakių dirbtuvėse. Šiemet šie žmonės išliejo ir į kelionę po Lietuvą išlydėjo 60 tūkst. žvakelių „Gerumas mus vienija“. Jų šviesa, kuri pasklis po šalį kaip bendrystės su vargstančiaisiais ženklas, testiprina viltį, kad sunkumai yra įveikiami, kai esame kartu. Todėl šiandien kiekvienam iš jūsų norisi linkėti džiaugsmo pilnatvės Dievo artume.
Tegul šis džiaugsmas pripildo jūsų šeimas, jūsų darbus ir jūsų tarnystes. Tegul jis skleidžiasi per geranoriškas pastangas sutarti, padėti silpniausiems ir kurti bendrystę. Tegul jūsų namai ir mūsų bendri namai Lietuvoje tampa vieta, kur nėra nereikalingų ar nesvarbių žmonių. Juk mūsų dangiškajam Tėvui kiekvienas yra reikalingas, svarbus ir mylimas, kad ir kokios būtų gyvenimo aplinkybės.
Tad priimkite Carito žvakelę kaip vilties ir džiaugsmo simbolį. Tegul ji primena, kad Dievo artumas pripildo mūsų gyvenimą šviesos. Linkiu šviesos jums, jūsų namams ir mūsų mylimai Tėvynei. Ačiū. Ir tebūna džiaugsmo pilnatvė jūsų širdyse.
+ Gintaras Grušas
Vilniaus arkivyskupas metropolitas
