Tai, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas nusprendė negailestingai sutriuškinti savo tikruosius ar tariamus priešus įsiverždamas į Ukrainą, nustebino nedaugelį.
Tačiau analitikus glumina faktas, kad jis nusprendė tai padaryti žiauriu ir neteisėtu būdu, kuris sukeltų gėdą ir pasipiktinimą net ir tam nedideliam ratui jo partnerių ar sąjungininkų Europoje ir pasaulyje.
Europoje A. Merkel eros apibrėžtą švelnų ir pastovų Vokietijos požiūrį į Rusiją, kuriuo buvo siekiama pamažu užmegzti glaudesnius santykius su Rusija per „Ostpolitik“, perėmė ir Merkel įpėdinis Olafas Scholzas.
Šis užsienio politikos tikslas išsisklaidė tą dieną, kai Ukrainos žemėje pradėjo lyti Rusijos sviediniai. JAV ir Britanijos konservatyvūs politikai, kurie priešinosi ideologinei ir ekonominei Rusijos izoliacijai, nutilo.
Tie kurie tyčiojosi iš Vidurio Rytų Europos dėl nenoro užmegzti glaudesnius ryšius su Maskva, arba tie, kurie laikėsi istorinių panslavizmo idealų, buvo priversti per vieną naktį iš naujo įvertinti savo užsienio politiką arba rizikuoti Vakarų politinių aljansų pykčiu.
Yra viena išskirtinė išimtis tarp Rusijos rėmėjų – tai Kinija. Anot „New York Times“, Kinija žinojo apie Rusijos planus įsiveržti į Ukrainą prieš kelias savaites ir netgi paprašė Maskvos nesiveržti, kol vyksta Pekino olimpinės žaidynės.
Vargu ar Putinas, bendraudamas su Kinijos pareigūnais, būtų užsiminęs apie savo planus dėl Ukrainos. Labiau tikėtina, kad kinai sujungė taškus taip, kaip tai padarė JAV žvalgybos agentūros ir žinojo, kad V. Putinas ruošiasi perrašyti tvarką po Antrojo pasaulinio karo.
Taip pat mažai tikėtina, kad Kremlius būtų atsižvelgęs į tokį Kinijos prašymą, kaip tvirtina „New York Times“. Atsakymas tikriausiai yra paprastesnis – V. Putinas nenorėjo, kad jo žmonės matytų viešai žeminamus savo šalies sportininkus.
Tačiau Putinas dabar neturi kur ieškoti politinių ir ekonominių perspektyvų už Kinijos ribų, nes kitos šalys, balsavusios prieš JT rezoliuciją, smerkiančią Rusijos invaziją, buvo Eritrėja, Šiaurės Korėja ir Sirija.
Tai reiškia, kad Pekino politinė įtaka neišvengiamai didės santykiuose su Rusija. Galų gale, Vakarų sankcijų efektyvumas labai priklauso nuo to, ar Rusija gali atverti savo ekonomikai avarinį vožtuvą Kinijos atžvilgiu, o tokiu atveju Europos ekonomikos gali būti tikriausios sankcijų pralaimėtojos. Tai, beje, Europos lyderiai, besilenkiantys visuomenės spaudimui dėl vis radikalesnių sankcijų Rusijai, retai pažymi.
Taip atsitiko, kad uždraudimas naudotis SWIFT bankų valiutos sistema, viena iš Vakarų visuomenės akyse stebuklingų lazdelių, kuri neabejotinai priverčia Putiną pulti ant kelių, buvo grynai finansinis įrankis virtęs geopolitine bomba.
Taip siunčiama žinia, kad Vakarų bankų sistema iš tikrųjų yra pavaldi Vakarų politiniams strateginiams interesams ir vertybėms, ir buvo sukurtas precedentas, kai sistema tapo nukreipta prieš nesąžininga šalį. Tačiau Kinijos UnionPay atveju taip nebuvo. Ją naudoja 180 šalių, tai mokėjimo kortelėmis sistema, alternatyva SWIFT, kuria naudojasi didžiausi Rusijos bankai Sberbank, Alfa Bank ir Tinkoff Bank.
Tai būtų didelis postūmis Kinijos juanio pagrindu vykdomai pasaulinei prekybai ir pakenktų JAV dolerio monopolijai, kurią šiuo metu turi pasauliniai sandoriai. Galima drąsiai teigti, kad kinai bus ne tokie išrankūs, kai jie bandys išvalyti savo sistemą.
Kinija galės išsiderėti labai gerą Rusijos energijos išteklių kainą savo vartotojams.
Be to, jei Rusijos dujų ir naftos tiekimas sustos Europos vamzdynuose, Kinija galės išsiderėti labai gerą Rusijos energijos išteklių kainą savo vartotojams. Akivaizdu, kad tai nėra puiki naujiena nei Rusijos gamintojams, nei Europos vartotojams, susiduriantiems su astronominėmis sąskaitomis už šildymą ir dujas, bet Pekinui naudinga padėtis.
Kinijos lyderiai taip pat gali būti dėkingi V. Putinui už tai, kad jis privertė Vakarų lyderius atskleisti savo kortas, kai kalbama apie įsiveržimą į suverenią demokratinę valstybę. Be jokios abejonės, tai naudinga demonstracija, kas nutiktų, jei Kinija kada nors nuspręstų panašiai karinei avantiūrai Taivane.
Kinijos požiūrio į tapimą pasauline supervalstybe stiprybę, priešingai nei Vakarų, neseniai viename interviu apibūdino Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbánas. Jis paaiškino, kad Vakarų galios reikalauja, kad visi, norintys patekti į jų rinkas arba prisijungti prie jų karinių ar politinių aljansų, pasirašytų vertybių rinkinį, tačiau kinai tokių lūkesčių neturi.
Viena aišku: tol, kol Pekinas atsiribos nuo senojo sovietinio tipo ideologinio komunizmo eksporto ar šiuolaikinio vakarietiško liberalaus misionieriško mąstymo, jis, tiesiogine prasme, bus vienintelis naudos gavėjas iš didžiulio Putino sprendimo.
