Anglakalbė žiniasklaida atkreipė dėmesį į didėjančią sausrą Tigro ir Eufrato upių baseine, dėl kurios Eufratas vietomis iš tiesų išdžiūvo. Šis aplinkosaugos įvykis sukėlė tam tikrą ažiotažą tarp paskutiniųjų laikų entuziastų, kurie suskubo atkreipti dėmesį į tai, kad būtent toks įvykis yra pranašautas Apreiškimo apaštalui Jonui 16, 12.
Eufrato ir Tigro upių ištakos yra Turkijos šiaurės rytuose. Upės teka maždaug lygiagrečiai per pietinę Turkijos sieną į Siriją ir toliau į Iraką, kur galiausiai susijungia ir įteka į Persijos įlanką. Šios dvi upės lemia regiono santykinį derlingumą (sudaro vadinamąjį Derlingąjį pusmėnulį) sausringoje pasaulio dalyje ir yra gyvybiškai svarbus vandens šaltinis, kuriuo nuo seniausių laikų gyveno bendruomenės.
Pagrindinė sausros priežastis – labai sumažėjęs (ir nuolatinis) kritulių kiekis ir sniego tirpimas, kuris paprastai maitina upes. Šią su klimato kaita susijusią problemą dar labiau paaštrino per didelis vandens išteklių išgavimas ir prastas jų valdymas.
Kaip ir daugelis kitų didžiųjų pasaulio upių, Eufratas buvo užtvenktas įvairiose jo tėkmės vietose, o tai turėjo neigiamą poveikį tiems, kurie priklauso nuo jo vandens toliau palei srovę. Dėl to neišvengiamai kilo regioninė įtampa, panaši į tą, kuri šiandien jaučiama tarp kitų tarpvalstybinių upių, pavyzdžiui, Nilo ir Mekongo, šalių.
Pirmą kartą Šventajame Rašte Eufratas (ir Tigras) paminėtas Pradžios knygoje, kur šios upės išvardytos kaip tekėjusios “Edeno sodui drėkinti” (Pr 2, 10-14). Pranašystė apie Eufrato išdžiūvimą pateikta Jeremijo 50, 38. Biblijos tyrinėtojai mano, kad ji išsipildė, kai persų karalius Kyras 539 m. pr. m. e. užkariavo Babiloną. Konkreti nuoroda į Eufrato išdžiūvimą vėl randama Apreiškimo knygoje. Būtent pastaroji pranašystė sukėlė ypatingą sujudimą, nes ji tiesiogiai susijusi su laikų pabaigos pranašystėmis.
“Galima sakyti, kad kai kurie į laikų pabaigą žvelgia tarsi į dėlionę, kurios žaidimo esmė – atpažinti pasaulio įvykius ir nutikimus, kurie sudaro dar vieną dėlionės dalį. Galiausiai, kai bus sudėliota pakankamai dalių, jie mano, kad būtinai turi įvykti Kristaus sugrįžimas.
kai kurie į laikų pabaigą žvelgia tarsi į dėlionę, kurios žaidimo esmė – atpažinti pasaulio įvykius ir nutikimus, kurie sudaro dar vieną dėlionės dalį.
Taigi Eufrato išdžiūvimą kai kurie aiškina kaip dar vieną paskutiniųjų laikų dėlionės detalę, neabejotinai pagreitinsiančią Viešpaties sugrįžimą. Tai gali atrodyti teisinga išvada. Tačiau aptariama Rašto vieta turi labai konkretų kontekstą, kurio niekas nesiūlo taikyti šiandien”, – žurnale “Premier Christianity” rašo britų teologijos dėstytojas Chrisas Follettas.
Apreiškimo knygos 16 skyriuje aprašytas įvykis numatomas didelio suspaudimo laikotarpio pabaigoje. Tai ne aplinkosauginis teismas Žemei, bet veikiau būtina lemiamo Armagedono mūšio preliudija, kai “Rytų karalių” suburta galinga kariuomenė stos prieš Viešpatį Izraelyje.
“Kaip tikintieji, esame Kristaus pašaukti būti druska ir šviesa šiame pasaulyje. Nepriklausomai nuo to, ar pasirodysime esą Dievo paskutiniųjų laikų žmonės, ar ne, Bažnyčios misija nepasikeitė ir nepasikeis iki Viešpaties sugrįžimo dienos. Mums nereikia iš anksto spėlioti, kada Viešpats sugrįš; tiesiog turime toliau daryti tai, kam Jis mus pašaukė”, – pažymi Ch. Follettas.
