Kiekvieną savaitę Dievo Žodžio liturgijoje vyksta gyvas ir gražus teologinis pokalbis tarp hebrajų Raštų, Laiškų ir Evangelijos.
Vos prieš dvi savaites, Kristaus Karaliaus sekmadienį, Evangelija pristatė Jėzų kaip karalių prieš Pilotą. Po trijų savaičių Evangelija vaizduos Jėzų kaip bejėgį kūdikį okupuotoje šalyje.
Adventas yra sudėtingas laikotarpis, kuriame Šventasis Raštas siūlo daugybę įvairių Jėzaus ir Jo skelbiamo karaliavimo, kuris jau priartėjo ir vis dar artėja, supratimų.
Kiekvieną advento sekmadienį hebrajų Šventajame Rašte Dievas per pranašus kalba Izraeliui (ir Judui), žadėdamas ir galiausiai įtvirtindamas radikaliai naują teisingumo, džiaugsmo ir atsinaujinimo viešpatavimą.
Kiekvieną savaitę Laiške Paulius pateikia padrąsinimo žodžius ir maldas išsibarsčiusioms krikščionių bendruomenėms, kaip antai Filipų ir Tesalonikų bendruomenes.
Evangelijos mus perkelia nuo laikų pabaigos pranašystės (pirmąjį sekmadienį) prie istorinių pasakojimų apie Joną Krikštytoją (antrąjį ir trečiąjį sekmadienį) ir Mariją (ketvirtąjį sekmadienį).
Tačiau tai raginimas ne kariauti ar naikinti, bet liudyti, kaip Dievas surenka žmoniją į šviesos, gailestingumo ir teisingumo viešpatavimą.
Tyrinėjimas, kaip šie skirtingi balsai kiekvieną savaitę dera tarpusavyje, yra raktas į gilesnį šio metų laiko prasmės supratimą.
Gražiame pirmajame skaitinyje (iš Barucho knygos) yra daug tų pačių vaizdinių, kaip ir Izaijo pranašystės 40-ame skyriuje. Žinia yra neatidėliotina, tai, ką mes pastebime šūksnyje: „Kelkis, Jeruzale! Atsistok aukštumoje“. Tačiau tai raginimas ne kariauti ar naikinti, bet liudyti, kaip Dievas surenka žmoniją į šviesos, gailestingumo ir teisingumo viešpatavimą.
Šios savaitės Laiške Paulius rašo besikuriančiai krikščionių bendruomenei Filipuose, kur krikščionys patiria savų išbandymų. Nepaisant to (o gal kaip tik dėl to), jo malda, kaip ir praėjusios savaitės skaitinyje tesalonikiečiams, yra, kad jie „meilė vis augtų ir augtų pažinimu ir visokeriopu išmanymu“.
Evangelijoje Jonas Krikštytojas pakartoja Izaijo (ir Barucho) pranašystes, panašiai ragindamas skubiai ruoštis. Jo iššaukianti žinia, pirmiausia, skirta Jėzaus laikų žydams, perfiltruota per Luko raštą pirmiesiems krikščionims.
Tad koks yra ryšys tarp šių skaitinių? Akivaizdu, kad visi skaitiniai ragina klausytojus (Jeremijo laikų izraelitus, Jėzaus laikų žydus, ankstyvąją Bažnyčią Filipuose ir, žinoma, mus) skubiai ir aistringai ruoštis viltingai išsipildymo ateičiai.
Mes, kartu su izraelitais, žydais su Jonu prie Jordano upės ir persekiojamais krikščionimis Filipuose, esame klausytojai. Mums skelbiama veržlios vilties žinia čia ir dabar.
Nuolankiai į Kristų nukreiptame gyvenime nėra prieštaravimo. Tam, kuris stengiasi priimti Kristų (Pradžios malda), gyventi Kristuje, sulig šv. Pauliui įprastu posakiu, „žemiški rūpesčiai“ neturi „sukliudyti pasitikti ateinantį Dievo Sūnų“ (Pradžios malda).
Gilioje bendrystėje su Viešpačiu, kurią pamaitina Komunijos priėmimas, tikintysis išmoks „žemės gėrybes išmintingai vartoti ir dangaus ilgėtis“ (Komunijos malda).
Tačiau nereikia pasitenkinti žodžiais. Pirmieji Jėzaus mokiniai visų pirma buvo stoję mokytis į griežtą Jono Krikštytojo mokyklą, kuris juos pamokė, kokia kaina paruošiami savyje keliai Viešpačiui.
Ir mes turime išgirsti tą patį kvietimą atsiversti, kad būtų atleistos nuodėmės (Evangelija).
