Keturių vaikų motinai amerikietei Jessicai Hannai (Džesikai Hanai) buvo diagnozuotas nepagydomas krūties vėžys, kai ji buvo vos 14 savaičių nėščia. Keli gydytojai patarė jai pasidaryti abortą, bet ji atsisakė. Moteris pasirinko gyvybę.
Rugsėjo 1 d. interviu katalikiškai televizijai ji papasakojo, kad šis nėštumas labai skyrėsi nuo ankstesnių trijų, sakydama: „Tai buvo Dievo pašaukimas kažkam labai dideliam”.
Prieš pastodama Hanna pastebėjo įdubimą krūtyje. Gydytojai klaidingai nustatė diagnozę, sakydami, kad navikas yra gerybinis. Po dviejų savaičių ji sužinojo, kad yra nėščia. Per pirmąjį vizitą pas akušerį-ginekologą ji vėl paprašė gydytojų ją apžiūrėti. Tuomet paaiškėjo, kad ji serga krūties vėžiu. Iš pradžių jie manė, kad tai nedidelis, pirmos stadijos auglys. Tačiau vėliau po operacijos jai buvo pasakyta, kad auglys yra 13 cm dydžio ir 4 stadijos, o tai reiškia, kad vėžys greičiausiai yra nepagydomas.
Hanna paaiškino, kad nėštumas ją privertė iš tiesų gyventi pagal savo tvirtus įsitikinimus.
Būdama tikinti katalikė, Hanna prašė Dievo, kad šis jai padėtų išgyventi sunkius laikus. Po kiekvienos chemoterapijos procedūros ji meldėsi prie palaimintojo tėvo Solano Casey’io (Solano Keisio), netrukus tapsiančio šventuoju, kurio kūnas palaidotas Detroite, jos gimtajame mieste, kapo.
„Prie jo kapo meldžiausi, kad būčiau stebuklingai išgydyta, o mano sūnus būtų gražus ir sveikas”, – prisiminė ji.
Kita šventoji, į kurią ji kreipėsi, buvo šventoji Gianna Beretta Molla (Džiana Bereta Mola). Šventajai Giannai nėštumo metu taip pat buvo diagnozuota gyvybei pavojinga liga. Hanna paaiškino, kad, panašiai kaip ir šventoji Gianna, nėštumo metu pasirinko tokį gydymą, kuris nekeltų pavojaus jos kūdikiui.
„Daugelis žmonių nežino, kad chemoterapija nėštumo metu iš tiesų gali būti gana saugi, – aiškino Hanna. „Aš pasirinkau vidurinį kelią, atlikau tam tikrą chemoterapiją su tam tikrais pakeitimais, ir ji man buvo didelis įkvėpimas.”
Po to, kai jai buvo nustatyta diagnozė, ji pajuto, kad Dievas ją kažkam kviečia. Nežinodama savo ateities, praėjus dviem dienoms po diagnozės nustatymo, ji sukūrė paskyrą socialiniame tinkle, kad pasidalytų savo kelione su kitais ir sukurtų maldos bendruomenę, kurioje galėtų melstis kartu su sekėjais ir aukoti savo kančią jų intencijomis.
„Maniau, kad jokia kančia neturėtų nueiti perniek, – sakė Hanna. – Nežinau, kur Dievas mane veda. Ar Jis ves mane į kelią, kuriame turiu parodyti žmonėms, kaip gražiai, su Jo malone ir gailestingumu mirti? O gal jis ketina parodyti stebuklą?”
Ji tęsė: „Nusprendžiau pasinaudoti socialine žiniasklaida, kad nesvarbu, kas, tavo manymu, nutiks, svarbiausia pasitikėti Dievu… Kad atsisakysi savo norų ir troškimų, paliksi viską Kryžiaus papėdėje ir leisi Jam tuo pasirūpinti.”
Moterims, atsidūrusioms panašiose situacijose, Hanna pateikia patarimą. Pirma, būdama farmacininkė, ji ragina moteris prieš priimant sprendimą visada pasidomėti kelių gydytojų nuomonėmis.
Prieš pradėdama gydymą, ji sulaukė aštuonių ar dešimties nuomonių. Keli gydytojai jai liepė nutraukti nėštumą, o ji paaiškino, kad „to visai nereikėjo. Mano prognozės nepasikeitė. Mano gydymo planas nesikeitė – nėščia ar ne nėščia”.
