Alvydas Rakauskas – Kelmės krašto žmogus. Jis 1981 m. baigė Šaukėnų vidurinę mokyklą. Jau nuo jaunystės dienų gilinosi į tikėjimo tiesas, bendravo su kunigais ir dėl to buvo sovietinių pareigūnų stebimas. Po tarnybos sovietinėje kariuomenėje pasirinko studijas kunigų seminarijoje, vėliau davė laikinuosius pranciškonų vienuolio įžadus. Jiems pasibaigus aplinkybės taip susiklostė, jog grįžo į pasaulietinį gyvenimą. Tačiau ir toliau dirba darbą, susijusį su religija. Alvydas su šeima dabar gyvena Kaune, dirba suaugusiųjų katechetu. Taip pat savo tėviškėje šiek tiek ūkininkauja, dalyvauja Šaukėnų bendruomenės renginiuose. A. Rakauskas mielai sutiko atsakyti į „Bičiulio“ žurnalisto Alvydo Geštauto klausimus.
Papasakokite apie savo šeimą, mokykloje prabėgusius metus. Tikriausiai, kaip ir kiti bendraamžiai, turėjote įvairių pomėgių, bet Jūsų moksleiviško gyvenimo metai gerokai skyrėsi nuo mokslo draugų. Daugelis pastarųjų būdavo įsisegę komjaunuolio ženklelį, o Jūsų švarko atlape buvo įsegtas kryželis. Tai liudija, kad jau tada turėjote susiformavusias katalikiškų vertybių nuostatas.
– Tėtis mano gyvenime buvo tas žmogus, kuriam pagarba buvo absoliuti. Jis man buvo pats didžiausias autoritetas. Turbūt nebūtų didesnės nuodėmės, jei įskaudinčiau jį. Todėl vengiau tokios nuodėmės. Ir atrodo, kad man pavyko. Aš labai didžiuojuosi visa tėčio gimine, nes tėtis turėjo šešis brolius ir vieną seserį, kuri dabar jau 85-erių, viena belikusi iš to būrio. Ir pagarba jai yra absoliuti. Net nemokėčiau paaiškinti, iš kur tai, bet tokia yra tiesa ir ji yra mano gyvenimo tikrovė. Kažkoks nepaaiškinamas pagarbos jausmas Rakauskų giminės genuose buvo. Ir aš džiaugiuosi, jei to geno ir man kažkiek teko.
Mano tėtis Antanas Rakauskas, kiek aš jį pamenu nuo savo vaikystės, buvo pienininkas. Arklių pora buvo mūsų kaimiško gyvenimo kasdienybė. Su tais arkliukais tėtis apvažiuodavo kaimų kaimus, surinkdavo žmonių pieną. Žiemą ratus keisdavo rogės. Pakeisdavau kartais savo tėtį tuose darbuose. Tad žinau, ką reiškia būti pienininku. Kai važnyčiodavau keturis kilometrus iš Beržėnų pieninės į savo kaimą, būdavo laiko apmąstymams ir sąmoningai maldai.
Mano santykis su Mama buvo kitoks. Nuo vaikystės aš ją gerbiau jau vien už tai, kaip ji ištvermingai mina dviračio pedalus man sėdint ant bagažinės ir besilaikant rankomis už sėdynės spyruoklių. O atstumas iki Vidsodžio bažnyčios – 8 kilometrai. O Ji, Mama, mina pedalus, nes sekmadienis, šv. Mišios Jos santuokos bažnyčioje. Nuo tada, nuo dviračio bagažinės laikų, aš supratau, koks svarbus yra žmogui Dievo pagarbinimas. Nuo tada aš supratau, kad sekmadienis yra kitokia diena.
Buvo toks laikas, kai būdamas ketverių viešai pasakiau, kad noriu būti kunigu. Tai įvyko Šaukėnų ambulatorijos laukiamajame, kur buvo daug ir kitų mamų su vaikais, laukiančių eilėje pas dantukų daktarę. Juokėsi moterys iš tokio keturmečio noro. Mama net pasimetė tada. Keista, bet prabėgus daugiau nei puse amžiaus aš tebenoriu būti kunigu, net ir gerai žinodamas, kad mano likimas kitoks.
Mama buvo namų šeimininkė. Ji mažai ragavo mokslų, bet nuo vaikystės daug dirbo, nes buvo iš vienuolikos vaikų. Visos jos septynios seserys ir trys broliai buvo darbštūs ir matę daug vargo tiek tarpukario Lietuvoje, tiek karo metais, tiek sovietiniame pokaryje. Kiek pamenu savo mamą, tai ji visuomet kažką dirbdavo. Jei nedirbdavo – tai dainuodavo arba melsdavosi. Net paskutinę savo gyvenimo dieną, jau būdama 89-erių, ji sąmoningai dalyvavo šv. Mišiose…
Taigi, turėjau maldos liudytoją nuo kūdikystės. Tačiau su mama aš ir daug kartų pykdavausi, ginčydavausi, ne visada būdavau klusnus. Keista, ar ne. Tėčio niekada nesu įskaudinęs. O mamą – dažnai. Bet nepaisant to, ji buvo ramstis man pačiais sunkiausiais mano gyvenimo momentais, o aš pasistengiau, kad ji nugyventų maksimaliai ilgą gyvenimą. Ir tai man pavyko.
Apie mokyklą. Ir čia man pavyko. Beinoravos pradinėje mokykloje mano pirmaisiais mokytojais buvo Jonas ir Eliza Bitkevičiai. Žinote, aš gavau dovaną, kai mažam žmogui perteikiamas būties liudijimas. Mokiausi aš gerai. Bet ne tai tiek svarbu. Svarbiau yra tai, kad Bitkevičiai manyje įrašė žmogaus vertę. Jie labai daug davė man to, kuo aš dabar esu. Mokytojas Jonas Bitkevičius nugyveno 99-erius metus, o mokytoja Eliza Bitkevičienė dabar eina 105-uosius. Tokių žmonių dėka pasaulis vis dar sukasi.
Mokydamasis Šaukėnuose pasipriešinau pionieriškai organizacijai. Būdamas ketvirtokas. Argumentas paprastas. Aš sekmadieniais einu į bažnyčią. Ir to užteko, kad visiems viskas būtų aišku.
Sunkiau buvo su komjaunimu. Atrodė, kad ši organizacija negirdėjo mano argumento, jog „Dievas yra“ ir vis tiek norėjo įrašyti į narius. Tuomet pradėjau viešai mokykloje nešioti Eucharistijos bičiulio ženklelį, ir galiausiai – aukso spalva blizgantį kryželį. Tai buvo protestas prieš visus komjaunuolius, kurie kasdien segėjo Lenino galvos ženklelį. Gal ir būčiau vidurinę baigęs su kryželiu švarko atlape, bet uolūs komunistai pedagogai, apsilankę Šaukėnuose ir pamatę abiturientą su kryželiu, įskundė mane Kelmės KGB skyriui, o šis liepė direktoriui mane pašalinti iš mokyklos, jei moksleivis kryželio neišsisegtų.
Čia suveikė aukščiau minėtas pagarbos mano tėčiui mygtukas. Nenorėjau jo įskaudinti dėl savo tokios formos užsispyrimo liudyti Kristų. Kokiam tėčiui nebūtų skaudu, jei jo sūnų, geriausią mokyklos mokinį, mestų į gatvę? Persegiau tuomet kryželį arčiau širdies į vidinę atlapo pusę. Šį įvykį prisimenu, kaip randą ant širdies. Gal dėl to vėliau gavau ir tikrą randą ant savo pavargusios širdies.
Taip, aš turėjau susiformavusias katalikiškų vertybių nuostatas jau nuo penkiolikos metų. Sunku Jums turbūt patikėti, kad tos ugnies užtenka iki pat šiol. Jei klausiate, iš kur tai – atsakymą turiu. Ir tas atsakymas yra toks: aš nepražiopsojau malonės meto, aš įsileidau Dievą į savo gyvenimo tikrovę. Ir jis neliko man skolingas…
Esate minėjęs, kad jau Laisvės metais susipažinote su KGB medžiaga, kurią Kelmės rajone dirbę saugumiečiai apie Jus rinko. Ką radote šiuose archyvuose?
– Puslapyje kgbveikla.lt aš radau Kelmės KGB viršininko rašytas ataskaitas už kalendorinius metus Maskvai. Ten detaliai rusų kalba pateikiama, kokiose srityse ir ką Kelmės kgb‘istai nuveikdavo. Labai nustebau atradęs ten savo pavardę ir tai, kokį dėmesį man skyrė gimtojo rajono KGB struktūra. Ten atradau įrašus, kad manimi rūpinosi penki KGB agentai. Kai kurių agentų slapyvardžiai buvo uždengti, nepublikuojami mums viešai. Supratau, kad Liustracijos komisija taip elgėsi su tais buvusiais agentais, kurie pripažino bendradarbiavimo faktą ir tokiu būdu buvo valstybės įslaptinti. Mūsų Lietuvos valstybės. Suprantama, jei žmogus nusprendė daryti atgailą. Tačiau atgaila neturi būti didesnė už jo nuodėmę.
Tose KGB ataskaitose atpažinau agentus, kurie tuo metu man kenkė. Vieniems atleidau. Kitų atsiprašymo laukiau. Deja, kai kas iš tų dokumentuose įvardintų agentų jau išėjo į amžinybę asmeniškai neatsiteisę už padarytą žalą. Skaudu dėl tokio pasirinkimo. Žinoma, tose ataskaitose buvo galima lengvai identifikuoti tuos asmenis, kurie, sakykime, 1985 metais Kelmėje ir rajone buvo viešai gerbiami asmenys. Jie norėjo būti žmonių gerbiami, bet slapta darydavo žiaurius išdavystės darbus, kuriais griaudavo kitų žmonių likimus. Norėjau, kad tai niekuomet nebepasikartotų.
Paprastai jau tais laikais jaunuoliai, glaudžiai bendradarbiavę su Bažnyčia, sovietinėje kariuomenėje tarnaudavo nepavydėtinomis sąlygomis. Ar Jums taip nenutiko?
– Jūsų klausimas – į dešimtuką. Man taip nutiko. Į KGB objektyvą aš patekau būdamas 16 metų. Dėl antitarybinio gana ilgo keturiolikos posmų eilėraščio, kurį 1979 metais iškabinau Šaukėnų vidurinės mokyklos stende. Todėl Kelmės KGB viršininkas su klapčiukais, suprantama, manęs nekentė. Nekentė ir už tai, kad „Katalikų Bažnyčios Kronika“ – pogrindžio leidinys – publikavo tikinčiųjų skriaudos, diskriminacijos faktus Šaukėnuose. Kronikoje yra ir mano pavardė, kai sulaukiau pilnametystės, Kelmės rajono prokuratūra, beje, įsikūrusi tame pačiame pastate, kaip ir KGB, pareiškė man oficialų įspėjimą, kad nuteis mane nuo šešerių iki dešimties metų kalėjimo ir tremties bausme, jei 1981-ųjų rugpjūčio 23-iąją dalyvausiu religinėje eisenoje iš Tytuvėnų į Šiluvą. Žinant tą priešistorę, gerai suvoki, kad kariuomenės metai bus ypatingi. Mane kariuomenėje išmokė vairuoti tanką per puse metų Čečėnijos kalnuose. Įkišo specialiai į tokius dalinius, kuriuos ruošė aktyviam Afganistano karui. Buvo toks. Sovietai jį vykdė nuo 1979-ųjų iki 1988-ųjų. Kelmės kgb‘istai, matyt trynė rankas, mąstydami, kad negrįš Rakauskas. Grįžo…
Sąlygos kariuomenėje, kai tu esi ruošiamas neteisingam karui, yra žiaurios. Į žmogų žiūrima, kaip į statistinį vienetą. Būtent kariuomenėje, būdamas devyniolikmečiu supratau, kad bet kokia kariuomenė yra skirta žudymui. Toks požiūris manyje yra likęs iki šiandien. Atmetu bet kokius filosofinius išvedžiojimus tuo klausimu. Sakau tai, kaip žmogus, mokantis valdyti ginkluotę ir sunkiąją karinę techniką.
Autobiografijoje minite, kad studijavote Kauno ir Telšių kunigų seminarijose, buvote vienuoliu pranciškonu. Kodėl teko studijuoti dviejose seminarijose, kaip tapote vienuoliu?
– Į Kauno, tuo metu vienintelę Lietuvoje, kunigų seminariją mane priėmė po kariuomenės 1984-aisiais. 1985-aisiais patyriau rimtą sveikatos traumą. Buvo sudėtinga chirurginė operacija. Praktiškai niekas netikėjo, jog išgyvensiu. Net medikai. Bet įvyko tai, ką vadinu prisikėlimu. Dievas atidėjo mano paminklinio įrašo metų skaičių.
Po reabilitacijos siekiau sugrįžti. Bet aplinkybės buvo prieš mane. Buvau net numojęs ranka į grįžimą mokytis teologijos. Net mintis buvo, kad man reikia kurti šeimą ir nustoti drumsti vandenis. Bet įvyko tai, ką aš pats sau sunkiai paaiškinu. Po viso gyvenimo išpažinties 1989-aisiais aš buvau priimtas į pranciškonų vienuolyną, kuris mane įsakmiai pasiuntė studijuoti teologiją ir filosofiją ką tik 1989-aisiais atsikūrusioje Telšių kunigų seminarijoje. Tad aš esu labai turtingas. Turiu du kurso brolių būrius: Kauno seminarijos ir pirmuosius iš Telšių seminarijos.
O vienuoliu tapau Baltijos kelio išvakarėse – 1989-ųjų rugpjūčio 22 d. Nidos evangelikų liuteronų bažnytėlėje (tada broliškai katalikai ir liuteronai mokėjo dalintis viena bažnyčios erdve) daviau laikinus, trejus metus turinčius galią, skaistumo, klusnumo ir neturto įžadus.
Svarbiausias lūžis Jūsų gyvenime įvyko tada, kai baigėsi laikinieji vienuolio įžadai ir grįžote į pasaulietinį gyvenimą, sukūrėte šeimą. Ar meilė buvo stipresnė už tikėjimą?
– Ne, tai nebuvo svarbiausias lūžis mano gyvenime. Žinoma, aš, kaip ir bet koks ateities „matytojas“, nežinau savo rytojaus. Todėl vakarykštis lūžis gali būti niekas su rytojaus lūžiais lyginant. Svarbiausias lūžis buvo mano žmonos mirtis. Liga trukusi pusantros paros. Ir visa tai, kai mudviejų sūnui Augustinui buvo tik keturi mėnesiai. Susitikimas su Ja iki šiol man primena lyg ne mūsų, ne visai realų pasaulį. Ji neištraukė manęs iš vienuolyno, būdama suaugusi, priėmė krikščionybę. 23-ejų metų buvo pakrikštyta. Tapusi krikščione ieškojo dar daugiau Dievo ir nėrėsi į Bažnyčios mokymo gilumą. Tuo pačiu buvo talentinga ortodontė.
Vienuolyne aš buvau atsakingas už ten atvykstančių vasarą svečių maitinimą. Vieno gausaus seminaro metu tarp atvykusių į vienuolyną Kretingoje buvo ypatinga kauniečių grupė. Jie iki šiol visam likusiam mano gyvenimui yra mano draugai. Tarp jų buvo Ta, kurios žvilgsnis, balsas, viskas sudrebino mane. Aš per septynias sekundes tuomet supratau, kad ši krikščionė gana rimtai sujauks mano planus. Taigi, neturiu paaiškinimo, kas tai ir kaip tai veikia. Po tų septynių sekundžių, kai visiškai nepažįstamas žmogus tik praeina pro šalį, pasilieki su klausimu Dievui: „Ką, Viešpatie, visa tai reiškia?“ Taip, pasibaigus mano trejų metų naujokyno įžadų metui – Ji tapo mano žmona.
Tie patys mano vienuolyno broliai atvyko į mūsų Santuoką. Jie laimino. Žinoma, jie norėjo, kad aš likčiau bendruomenėje, nes pranciškonai iki šiol turi ką veikti Lietuvoje ir pasaulyje. Bet jie neišmetė manęs iš savo širdies. Sakyčiau pranciškonai liks mano šeima iki pat mano smerties. Ir gimusį mūsų sūnų broliai pranciškonai lankė ir rėmė. O kai atėjo, kaip Jūs sakote, svarbiausio lūžio diena, mano broliai pranciškonai ant savo pečių nunešė žmonos karstą į Jos prisikėlimo kapinių smėlį… Jėgos jai išseko jaunystėje. Ji buvo paimta. Aš buvau paliktas. Man tuomet buvo 30, kai pradėjau iš tiesų mokytis skaistumo, klusnumo ir neturto.
Mano našlystės skaistykla buvo trumpa. Tik dvylika metų. Tiek nedaug. Dievas šventai, Viešpatį mylinčiai jaunai teologei paskolino mane. O mums paskolino dukras.
Kas yra lūžis ir koks įvykis nėra lūžis aiškiausiai atsako Dievo Šventoji Dvasia. Tik reikia išlaikyti atidumą Jos klausant.
O klausimas, ar meilė yra stipresnė už tikėjimą, atsiprašau, neįsiskaudinkite, yra truputį ne taip sudėliotas. Mes tikime Dievą mylėdami žmogų. Kitaip neįmanoma. Dievas ir tikėjimas Juo mane įgalina trokšti kitam gero ir tą gerą jam daryti visais įmanomais būdais. Jei kartais aš būnu egoistiškas – vadinasi, aš pavargau nuo pasaulio nemeilės man. Vienas aš nuvargstu.
Man reikia šaltinio, kai trokštu. Man reikia gėlo vandens. Ir į mane jis subėga, kai kalbuosi maldoje. Taip aš dirbu, tarnauju, kiek pajėgiu, taip, aš sutinku įkvepiančius žmones, bet visa tai ne iki galo mane sustiprina. Aš myliu tikėdamas. Netobulai gal. Bet turiu viltį, kad „laimingesnio pasauly nėra…“ Čia Mačernis taip sakė. Na, gerai, rašė… Visuomet meldžiuosi už Vytuką, už jį, kai einu žemaičių Kalvarijos kalnus pro pereinamą koplyčią…
Tačiau ir pasaulietiniame gyvenime baigėte mokslus, susijusius su religija, tapote katechetu. Trumpai papasakokite apie šiandieninę savo veiklą.
– Taip teologinių studijų aš turėjau ir seminarijose, ir vienuolyne, bet jų trūko. Todėl Religijos studijų kolegija Kaune 1998 metais man tapo ta mokslo šventove, kuri „suvalgydavo“ mano kas antrą savaitgalį. Sūnui tuo metu tebuvo penkeri, žinoma, kad teko aktyviai dirbti. Dvi dienas per savaitę atiduodavau save Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčiai, o tris – Kauno televizijos ir radijo mechanikų profesinei mokyklai, kurioje dėsčiau tikybą dorinio ugdymo dalyko rėmuose.
Bažnyčioje aš nebuvau zakristijonas. Zakristijono duonos teko ragauti 1988-89 metais Telšių katedroje. O Kauno Vytautinėje (taip populiariai vadinama Vytauto Didžiojo bažnyčia) aš tarnavau 5-erius metus įsiliedamas į labai gausią veiklą, nuo vairuotojo reikalų iki labdaros skirstymo ir gausių sužadėtinių, besirengiančių santuokai toje bažnyčioje, katechezės. Būdamas pasauliečiu aš netgi daugiau buvau su Bažnyčia, nei gyvendamas vienuolyne. Tiesa, čia vėl užsiminiau apie vienuolyną. Kodėl? Todėl, kad Vytautinė Kaune nuo 1992-ųjų iki1996-ųjų priklausė broliams pranciškonams.
Religijos studijų kolegija vėliau „persikrikštyjo“ į Stasio Šalkauskio kolegiją, ir jos baigimo diplomą turiu. Prisimenu šias studijas labai šviesiai, nes studijuoti savaitgaliais suvažiuodavo iš visos Lietuvos labai suinteresuoti žmonės. O ir lygis buvo aukštas, nes mes turėjome labai išskirtinius tiek pedagogikos, tiek teologijos dėstytojus.
Tiesa, vienuolyno laikotarpiu teko beveik pusmetį praleisti lietuvių pranciškonų vienuolynuose Kennebunkporte, Meino valstijoje ir Brukline, Niujorke Amerikoje. Ten buvau išsiųstas naujokyno gyvenimui ir teologinėms studijoms. Labai daug davė man dvasinis mokytojas tėvas kun. Bernardinas Grauslys OFM. Geresnio Šventojo Rašto dėstytojo tiesiog savo gyvenimo kely nesu sutikęs, nors minėtas kunigas, kilęs iš Žemaitijos, jau 30 metų ilsisi Bruklino lietuvių pranciškonų kapinėse.
Nuo 1994-ųjų iki 2022-ųjų, dvidešimt aštuonerius metus, vedžiau pasirengimo krikščioniškai santuokai kursą ir lygiagrečiai dėsčiau tikybą Kauno maisto pramonės ir prekybos mokymo centre. Tuo pačiu esu suaugusiųjų katechetas ir Katechumenato programoje įkrikščioninimo sakramentams rengiu suaugusius žmones. Kaune per daugelį metų mano mokiniais yra tapę ne toks jau ir mažas būrys. Vien sužadėtinių dešimtys tūkstančių.
Labai daug esu padaręs krikščioniškos vaizdo medžiagos, kurios didžioji dalis yra visiems prieinama youtube kanale „Alvydas23“.
Nemažai laiko socialiniuose tinkluose esu skyręs pilietiško mąstymo ugdymui.
Žinoma, daug laiko užima šeimos rūpesčiai, augantys vaikai, savaitgalinis darbas uogų ūkyje tėviškėje.
Taip pat labai puoselėju ir populiarinu akordeono muziką, nes mano sūnus Augustinas tapo pasaulinio lygio akordeono muzikos atlikėju ir pedagogu Kaune, kalnuotoje Šveicarijoje ir Strasbūre. Nors jam tik truputis virš 30.
Esate filmo „Nešėme, kol pavargome“ bendraautorius ir vienas herojų. Gal dalyvavote ir kituose kultūros projektuose arba apie juos mąstote?
– Mes Bažnyčioje retai naudojame žodžių junginį „Kultūros projektai“. Mūsų savastyje yra „Evangelizacijos projektai“. Tai reiškia, kaip ir ką padaryti, kad Dievo Žodis rastų atgarsį žmonių širdyse. Suprantamiau pasakius, stengiuosi neužmiršti pirmapradžio pašaukimo, kurį pajutau eidamas pro poeto Vytauto Mačernio žūties vietą Žemaičių Kalvarijos kalnų procesijos metu, kai man buvo penkiolika. Tuomet aiškiai suvokiau, kad visą savo likusį gyvenimą skelbsiu Jėzaus Kristaus Evangeliją, laiku ir ne laiku. Patogiu laiku, ar pavojingu laiku. Kunigu būdamas (kuriuo netapau), ar vedęs, ar vienišas. Ar nusidedantis. Ar šventai gyvenantis. Todėl mano kultūra yra evangelizacija.
Didžiausia geroji naujiena tiek man, tiek, manau, kiekvienam, kad esame reikalingi, esami mylimi. Todėl Atsinaujinimo dienos, Kaune vykstančios keturis kartus per metus, yra tie renginiai, kuriuose jau 30 metų aktyviai dalyvauju. Buvo čia toks projektas nuo 2015 m. iki 2019 m. „Gyvo garso ir liudijimų vakarai“. Dvidešimt penkis tuos vakarus, kurie vykdavo kas dvi–trys savaitės, esu nufilmavęs, sumontavęs. Didžiulė vertybė! Yra prieinami vaizdo įrašai visiems.
Dokumentinis filmas „Nešėm, kol pavargom“ (rež. V. Gradeckas, prod. L. Švarlienė), kurio personažu teko būti ir man, nuo 2024 m. spalio irgi tapo prieinamas visiems.
