Pirmas laiptelis – mažo vaikelio Kalėdų laukimas su tėvais, kai dar viską žinai ir šis pasaulis už lango – didelė, šviesi pasaka ir nesumeluotas pažadas, kada mama tarškina lėkštes virtuvėje antram name nuo universalinės, kada suūžia virdulys ir lesyklą paukščiams po alyvos krūmu ryt reikės vėl užpildyt, ir su broliu žiūrėsit prispaudę kaktas prie apšarmojusio stiklo, ir dar viskas išsipildys, ir gera bus užmigti.
Kitas laiptelis – didelio vaiko laukimas su tėvais ir draugais, kada Kalėdų Senelis jau mirė, bet artėjimo džiaugsmas toks pat, ir dar jaunas tėvas su motina prie stalo vis paliečia vienas kitą, ir dar tikros žvakės dega ant eglutės, ir dar baltos vatos gumuliukai ant šakų reiškia sniegą, ir juodai baltam ekrane žmonės kažką dainuoja, tą vakarą pasakas pakeičia iliuzijos ir svajonė, kad tai būtų tikra, ir tai yra tikra, nors išsipildymai tolsta, tačiau lieka ir tu pasilieki čia.
Iš štai jau tavo Kalėdų laukimas su savo šeima – laikas apsisuko ir sugrįžo, nors gatvės tos pačios ir medžiai dar neiškirsti, dabar esi tėvas ir pasakų karalius, dalini pažadus ir paslapčia naktimis skaitai jų laiškus Seneliui, kuriuos turėjai nunešti į paštą ir išsisaugosi iki senatvės, kasmet vis paskaitydamas ir susigrąžindamas tą pasaulį, kur pasakas kuri ir seki mažiausiam, nurimusiam po antklode ir pats jomis tiki, ir išpildai pažadus, ir gera užmigti, ir ilgesys dar tik artėja.
Bet ant kito laiptelio jau laukia Kalėdų laukimas su dideliais vaikais, kada pats būni ir vaikas, ir savo atsiminto pažado įsikūnijimas, ir slapčia stebi juos tokius protingus ir tolimus iš tolo, staiga tapdamas jų praeitim, kada sninga ir sninga už lango, ir jau šventinis stalas vis didesnis, ir atsiranda jau tuščių kėdžių ir lėkščių, bet viltis yra, ir dar esat visi kartu nors šį vakarą, ir išsipildymas dar esi tu, ir ilgesys jau už durų, ir esi laimingas.
Dar viena laiptų aikštelė – atidarai vainikuotas duris – Kalėdos su anūkais ir pilna troba lakstymo, pretenzijų, vilčių ir gyvybės, ir linksmi šunys vėl prašo skanėstų, ir visi pragyventi staiga gyvenimai ateina pas tave, tu prisipildai šviesos ir esi pasaulio centras, ir pajuntat, kuo daliniesi, ir nutylat trumpam, po to tolimas vaikų ir išskrendančių paukščių klegesys naktį, ir tavo rankos dar atsimena jų plaukus, ir gumulas vis pakyla gerklėn, ir šypsais tamsai, kurioj viską matai, ir gera užmigti.
Ir štai, pagaliau tu viršūnėj virš bedugnės, Kalėdos vienatvėje, kada širdis ir siela išplinta ir apkabina viską, kada susitinki su visais, kurie yra, buvo ir bus, ir aplinkui vėl šiluma ir supratimas, ir pasitikėjimas apsupa tavo namus, vėl vartai senąjį albumą sugrubusiais pirštais ir stebiesi, nejaugi tai tavo rankos, ir tada aplanko tikras žinojimas, kad susitiksit ir bus šviesa, ir bus gera užmigti, ir tada lieka susitaikymas, supratimas ir meilė, kuri tarp jų yra didžiausia.
