Pažvelkim kitaip, kaip kadaise kieme žiūrėdavom į pasaulį iš kitos žiūronų pusės, nusiimkim kasdienybės, sunkumų ir savo pačių susikurtus paveikslus ir akinius, pabūkim vaikais, kurie viską mato ir jaučia tikrai.
Pasaulis yra išgyvenamas ir pajuntamas, kaip kinas; nulupę mums atvežtos pakuotės plėves ir gyvą žievę pamatysim, kad laiko dar turime, niekas nesibaigė ir niekada nesibaigs, kaip nebūtų keista ir kaip besiveržtų pro langus beprotybė.
Nes beprotybių buvo daug didesnių, Europa buvo smilkstanti miestų griuvėsiais ir pilna pūvančių kūnų tvaiko, kada barbarai kas vakarą ateidavo į namus prievartauti moterų ir už antibiotikų pakelį sergančiam artimajam žmonės padarydavo viską.
Lietuva gyvuos per amžius.
Viskas yra kaip yra ir nėra kaip yra. Mūsų nėra mažai: vakar vėl mačiau jaunus tėvus, perkančius kioske savo mažoms mergaitėms čeburėkus, girdėjau balsus, mačiau jų meilės pilnas akis ir mažą, tikrą šeimos laimę. Mūsų nėra mažai. Mūsų yra labai daug, ir mes esame tikri.
Ir laiko mes turime daug, ištisą amžinybę. Tamsa mus supa, bet pas mus visada dega šviesa, ir niekas niekada nesibaigia, o visada tik prasideda. Mes greit išeisim, bet ateis kiti, ir tiesa visada bus tiesa, ir Lietuva gyvuos per amžius.
