Skelbiamas tekstas yra asmeninė autoriaus nuomonė ir nebūtinai atspindi redakcijos poziciją.
Jau senokai kirbėjo mintis, – ką daryti? Tylėti ar kažką daryti, matant kur krypsta reikalai, kur link mus visus traukia ar stumia vadinamoji gender mainstreaming srovė? Ar kartais tylėjimas nevirsta nuodėme ir nusikaltimu?
Kai pasakau, kad yra senovėje šventais vadinti žodžiai, kurių negalima diskutuoti, visi suklūsta, nesupranta kodėl. Nesakau aptarinėti, kalbėti apie juos, bet diskutuoti, o ypač žiniasklaidoje, viešumoje. O tai skirtingi dalykai. Kalbamės apie dalykus, norėdami geriau juos suprasti, o diskutuojame, kai norime juos keisti.
Žiūrėkime į žodį. Lotyniškas žodis discussio reiškiantis sukrėtimas, tyrinėjimas yra kilęs iš veiksmažodžio dis-cutio, kuris reiškia: 1. sudaužyti, smulkinti, ardyti, 2. išvaikyti, 3. krikdyti, neigti, smukdyti, 4. tyrinėti, svarstyti (vėlyva prasmė).
Pats žodis sako, kad diskusija yra ardymas, atskyrimas, atsiejimas nuo visumos – abstrahavimas. Vientisą dalyką suardžius ir manipuliuojant jo dalimis, pavadinimus ir prasmes galima keisti ne tik sąmoningai, – jie keičiasi ir savaime. O kai keičiasi vardai – keičiasi dalykai, keičiasi visuomenė ir mus supantis pasaulis.
Nuo senovės buvo žinomi vadinamieji šventi vardai, kurių negalima keisti. Tai tokie vardai, kuriuos pakeitus aižėja visuomenės pamatai. Pasaulyje viskas nusidėvi, pasaulėja, – taip ir šventi vardai pamažu apsineša kasdienybės dulkėmis – nušventėja. Kultūra, o tuo labiau religija – tai draudimų ir apribojimų sistema. Kultūringas žmogus gyvena tam tikrų draudimų ir apribojimų rėmuose. Juk nededame mobilaus telefono į vandenį, į mikrobangų krosnelę ar dar kur nors.
Žinome, kas galima ir kas neleistina kasdieniniame gyvenime. O štai kai prabylama apie etiką, iškart skelbiama, kad draudimai pažeidžia demokratines teises ir varžo laisvę. Bet toks požiūris yra nukultūrinimas, o tuo pačiu ir nužmoginimas. Tikrai laisvas yra tik tas, kuris sugeba save apriboti, kažko atsisakyti.
Tikrai laisvas yra tik tas, kuris sugeba save apriboti, kažko atsisakyti.
Kai senuosius, visuomenės ir doros pagrindu esančius dalykus pervardinsime kitais vardais, po tam tikro laiko pasaulis pasikeis. Štai todėl ir buvo saugomi šventi, t. y. nekeičiami vardai, kuriuos būtina išsaugoti. Tai tie, kurie palaiko žmoniją, ir kuriuos labiausiai stengiasi pervardyti naujos visuomenės kūrėjai. Tai visų pirma – šeima ir lytis.
Diskutuojama, kokia šeima turėtų būti. Šia linkme galima daug prisigalvoti, ir jau prigalvota. Tačiau kodėl neklausiama kam šeima skirta? Tai esminis klausimas apie šeimą. Jei atsakytume į klausimą kam šeima, pagal Kūrėjo nustatytą tvarką, yra skirta, – o toji tvarka yra aiški kaip du kart du, – gyvybei pratęsti, iš karto būtų aišku ir kokia šeima gali būti.
Vienalyčių sąjunga negali pratęsti gyvybės ir ji negali vadintis šeima. Norint tokią sąjungą įteisinti būtinai reikia kito pavadinimo. Tik taip bus aišku, kas yra kas. Vadinti šeima tai, kas nėra šeima, tai lėtas, bet užtikrintas šeimos sunaikinimas.
Kiekvieną kartą, kai žmogus daro nuodėmę, jis užsideda gėrio kaukę, – sakė šv. Tomas Akvinietis. Tai iš žodžių nuausta kaukė, nes meluoti gali tik kalbantys. Diskutuoti apie tokius dalykus, kuriais pagrįsta mūsų kultūra, – tai tas pats, kas eiti su velniu obuoliauti: negausi ne tik obuolių, bet prarasi ir maišą, – byloja patarlė. Geriausias būdas valdyti žmones, yra leisti jiems kalbėti tik tam tikromis temomis ir skatinti plačias diskusijas tomis temomis, – teigia kalbos galimybių tyrinėtojas Noamas Chomsky’s (Noamas Čomskis).
Nuolat sakoma ir dauguma tuo tiki, kad pažangi žmonija visiškai lengvai priėmė gėjų subkultūrą, jų teisę kurti šeimas, įsivaikinti vaikus ir skleisti savo gyvenimo būdą mokyklose bei vaikų darželiuose. Peršama nuomonė, kad tai savaiminė įvykių eiga. Tačiau tai netiesa.
Melą apie natūralią eigą atskleidė JAV sociologas Josephas P. Overtonas (Džozefas Overtonas). Jis yra aprašęs visuomenės nuomonės apie kadaise nepriimtinus dalykus pakeitimo eigą. Pasigilinus į šį būdą tampa aišku, kad pedofilijos, eutanazijos, kraujomaišos ar dar ko nors kito įteisinimas civilizuotame pasaulyje bus baigtas įgyvendinti jau po keliolikos metų.
Ar esate girdėję apie vadinamuosius Overtono langus? Tai metodas, kaip bet kokį anksčiau visuomenėje neleistiną ir net draudžiamą dalyką galima padaryti ne tik priimtinu, bet pageidaujamu. To metodo pagrindas yra diskusijos. Esmė jo tokia: reikia, kad apie draudžiamą dalyką būtų pradėta kalbėti, jį aptarinėti. Visai nesvarbu, kad neigiama prasme, bet svarbu, kad būtų diskutuojama viešoje erdvėje.
Patartina suruošti mokslinę konferenciją, apsvarstyti moksliniu požiūriu, surasti naują, ne taip labai klausą žeidžiantį pavadinimą. Tinka pakviesti žmones, užsiimančius draudžiamu dalyku, ir aptarinėti tai, ką jie daro. Paskui parodyti, kaip jie smerkiami ir persekiojami. Po to pavadinti juos aukomis, o draudimus – diskriminacija ir žmogaus teisių pažeidimu. Netrukus atsiras juos palaikantys ir steigsis komitetai.
Šitaip galima įteisinti bet ką – pedofiliją, kraujomaišą, net kanibalizmą. Pervardinkime: sakykime, pavyzdžiui, ne kanibalas, o antropofilas. Įteisinimo šalininkai nusikaltėlius pateisindami juos sužmogina, sukuria teigiamą įvaizdį, suteikia patrauklius bruožus: „Juk tai kūrybingi žmonės. Na, suvalgė savo žmoną, ir kas iš to?“; „Jie nuoširdžiai myli savo aukas. Valgo, vadinasi myli!“; „Antropofilų žymiai didesnis intelekto koeficientas, o kitose srityse jie laikosi griežtos moralės“; „Antropofilai patys yra aukos, gyvenimas juos privertė taip elgtis“; „Juos taip išauklėjo“. Panašaus pobūdžio triukai labai populiarūs TV pokalbių laidose: „Mes papasakosime jums tragišką meilės istoriją! Jis norėjo ją suvalgyti! O ji viso labo tenorėjo būti suvalgyta! Kas mes tokie, kad juos teistume? O gal tai buvo meilė? Kas jūs tokie, kad trukdytumėte jiems vienas kitą mylėti?!“
J. Overtonas ne kažką naujo pasiūlė, bet aprašė jau veikiančią technologiją. Iš vieno „lango“ į kitą stumiama nuoseklia tvarka: iš neįmanomo – į radikalų arba kraštutinį; iš radikalaus – į galimą (čia naudojami eufemizmai, keičiami pavadinimai); iš galimo – į racionalų (protingą, apgalvotą); iš racionalaus – į populiarų; iš populiaraus – į veikliąją politiką (čia jau priimami įteisinantys įstatymai).
Sekant sinodinio kelio naujienas iš Vokietijos ar JAV, atrodo, kad Bažnyčia pakviesdama į sinodinį kelią įsiliejo į pasauliečiams primestąjį gender mainstreaming srautą. Buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos vadovas kardinolas G. Miuleris tikisi, kad ardantieji Kūrėjo nustatytą tvarką bus nubausti. Atrodo, kad Bažnyčia seka pavyzdžiu pasauliečių, kurie baudžia pasisakančius prieš LGBT ideologiją. Puolami ir disciplinuojami palaikantys Dievo tvarką (pavyzdžiui, arkivyskupas Džiakomas Morandis, buvęs Tikėjimo mokymo kongregacijos sekretorius, Kelno kardinolas Raineris M. Violkis, br. Paulius Vaineikis,…).
Sinodiniame kelyje pamažu nyksta nuodėmės samprata, lytinių santykių ir apskritai seksualinio gyvenimo klausimais, nyksta skirtumas tarp gėrio ir blogio. Nykstant nuodėmės sąvokai išnyksta ir Dievo nustatyti gyvenimo orientyrai.
Nykstant nuodėmės sąvokai išnyksta ir Dievo nustatyti gyvenimo orientyrai.
Sodomos ir Gomoros gyventojai buvo nubausti ne dėl savo elgesio, bet todėl, kad nuodėmės nelaikė nuodėme ir prarado gyvenimo orientyrus. Kai kurias nuodėmes pasaulietinė valdžia jau skelbia žmogaus teisėmis. O bažnytinė? Disciplinuojami tie, kurie sako, nuodėmė yra nuodėmė, bet ne laisvės išraiška ar kažkokia teisė.
Kai popiežiaus Pranciškaus paklausė apie homoseksualus, jis atsakė: Kas aš toks, kad juos teisčiau? Atrodo labai žmogiška nuostata, tačiau kita to posakio prasmė būtų tokia: drausti homoseksualumą yra uždrausta, – tai svarbi kalbos daugiaprasmiškumo savybė. Popiežiaus atsakymas atitinka priešpaskutinį Overtono „langą“ – populiaru. Tad Katalikų Bažnyčiai belieka tik įteisinti tai, kas jau priimtina, o pas kai kuriuos protestantus – jau ir įteisinta.
Iš kitos pusės toks popiežiaus atsakymas – be paaiškinimo, kad nors netinkamai besielgiančių Bažnyčia nesmerkia, bet nuodėmė vis vien lieka nuodėme, reiškia nuodėmės sąvokos naikinimą. Daugiaprasmiškumas skatina diskusijas ir atveria kelią įvairiems aiškinimams. Pirmasis asmuo turėtų vengti dviprasmiškumų, o jei pasitaiko, juos pašalinti.
Galima manyti, kad gender mainstreaming srovėje vykstanti diskusija yra įkvėpta beatodairiško noro viską demokratizuoti. Tačiau galima įtarti, kad Sinodo kelias, t. y. diskusijų kelias, tam ir yra skirtas, kad būtų pakeista šventų žodžių šeima ir lytis prasmė. Šventų žodžių, kuriuose slypi Kūrėjo sutvertojo pasaulio tvarkos esmė, negalima keisti.
Diskutuoti apie juos, – o tai reiškia šliaužianti jų prasmės pakeitimą, – yra nuodėmė bei nusikaltimas ir prieš Dievą, ir prieš žmoniją. Tai galima matyti ir iš Vokietijos Sinodo kelio pateiktų pasiūlymų, kurie iš esmės keičia visuotinį Katalikų Bažnyčios mokymą apie lytiškumą ir šeimą.