Pasaulio žiniasklaida pastaruoju metu itin domisi Alexandre’u Douguine’u, ideologu, kuris, kaip teigiama viešojoje erdvėje, yra artimas Vladimirui Putinui.
Front Populaire: Jūs pažįstate Aleksandrą Duginą. Ar galite mums paaiškinti, kas jis yra, ypač intelektiniu lygmeniu? Kokios jo idėjos, filosofinė ir politinė įtaka ?
Alain de Benoist: Aleksandras Duginas, kurį pažįstu daugiau nei trisdešimt metų, yra eurazizmo teoretikas. Ši minties srovė atsirado XX a. trečiajame dešimtmetyje tiek rusų emigrantų („baltųjų rusų”) sluoksniuose, tiek ankstyvojoje Sovietų Sąjungoje, atsižvelgiant į slavofilų ir vakariečių („zapadnikų”) ginčą, kuris XX a. ketvirtajame dešimtmetyje suskaldė Rusijos elitą.
Vakariečiai moderniąją Rusiją laikė Rusijos visuomenės „vesternizacijos”, prasidėjusios XVIII a. Petro I iniciatyva, rezultatu, o slavofilams, tokiems kaip Aleksis Chomiakovas, Konstantinas Aksakovas ir Ivanas Kirevskis (literatūros srityje reikia paminėti ir Dostojevskį), „tikroji” Rusija buvo rusų tautos Rusija. „Tikroji” Rusija buvo ta, kuri buvo iki Petro I reformų, Maskvos patriarchato Rusija, organizuota pagal stačiatikių Bažnyčios konciliarinės vienybės modelį, todėl ji turėjo kovoti su žalinga Vakarų Europos įtaka (racionalizmas, individualizmas, technikos pažanga), kurie buvo laikomi žalingais rusų asmenybei.
Eurazistai, tarp kurių buvo tokie veikėjai kaip kalbininkai Nikolajus Trubeckojus, knygos „Europa ir žmonija” („Europa” atitinka Vakarus) autorius, ir Romanas Jakobsonas, ekonomistas Piotras N. Savickis, teisininkas ir politologas Nikolajus N. Aleksejevas.
Aleksejevas, istorikas ir geopolitikas Jurgis V. Vernadskis ir daugelis kitų, kaip ir slavofilai, mano, kad Rusija ir Vakarai yra visiškai skirtingi pasauliai, tačiau šią mintį papildo naujais elementais. Pasak jų, rusų tapatybė grindžiama iš slavų-finų-turkų substrato susiklosčiusia „Kijevo” kultūra, kuri gimė bendraujant su variagais ir buvo stipriai paženklinta bizantiškosios krikščionybės, ir „maskvėnų” kultūra, kuri, ypač galios formų požiūriu, buvo paveldėta iš totorių-mongolų imperijos, dominavusios Rusijoje tris šimtmečius. Dvasine prasme Rusija yra bizantiška, taigi „rytietiška” (tai “trečiosios Romos” tema). Galiausiai eurazistams Rusija nėra nei „šalis”, nei tauta, bet atskira civilizacija, turinti imperinę formą.
Galiausiai eurazistams Rusija nėra nei „šalis”, nei tauta, bet atskira civilizacija, turinti imperinę formą
1962 m. gimęs Aleksandras Duginas priklauso antrajai eurazistų kartai. Pagrindinis jo indėlis į šią minties mokyklą yra tai, kad jis teikia didelę reikšmę geopolitikai, kurią ilgą laiką dėstė Lomonosovo universitete Maskvoje (Geopolitikos pagrindai, 1997 m.), Jis yra labai prisirišęs prie stačiatikių misticizmo (pats priklauso „staravierų“ arba „seno tikėjimo” Stačiatikių Bažnyčios srovei, atsiradusiai atsisakius XVII a. patriarcho Nikono įvestų reformų), pagal kurį religingumas turi būti grindžiamas tikėjimu, o ne protu.
1947 m. miręs anglų geopolitikas Halfordas Mackinderis (Halford Mackinder) sukūrė idėją (kurią po jo perėmė daugelis kitų, pradedant Carlu Schmittu) apie esminę jūrų ir sausumos galybių priešpriešą, kai pirmosioms paeiliui atstovauja Anglija ir JAV, o antrosioms – didysis Eurazijos žemynas, kurio „šerdis” yra Vokietija ir Rusija. Mackinderis manė, kad tas, kuriam pavyks kontroliuoti Širdies žemę, kontroliuos pasaulį. Būtent šiuo įsitikinimu remdamasis Zbigniewas Brzezinskis knygoje“”Didžioji šachmatų lenta” (1997 m.) galėjo rašyti, kad „Amerika būtinai turi užimti Ukrainą, nes Ukraina yra Rusijos galios ašis Europoje. Kai Ukraina bus atskirta nuo Rusijos, Rusija nebekels grėsmės”.
Tai leidžia geriau suprasti Aleksandro Dugino politines pozicijas, kuris Ukrainos ir Rusijos konfrontacijoje įžvelgia ne tik karą, bet ir karinę ideologinio karo, kuris peržengia valstybių sienas, projekciją, pasaulinį karą tarp šiuo metu krizę išgyvenančių liberaliųjų demokratijų, kurios laikomos universalios valstybės idėja ir dekadanso nešėjomis, ir neliberaliųjų demokratijų, kurios laikosi istorinio tęstinumo idėjos, tautų, norinčių išsaugoti savo bendruomeniškumą ir suverenitetą.
Tačiau, norėdami išsamiai atsakyti į jūsų klausimą, turėtume paminėti ir daugybę autorių, kurie darė įtaką Duginui. Duginas, laisvai kalbantis keliolika kalbų (jų išmoko pats), anksti susipažino su tokiais įvairiais autoriais kaip istorikas ir geografas Levas Gumiliovas, poetės Anos Achmatovos sūnus, „vietos plėtros” (mestorazvitije) teoretikas, Arthuras Moelleris van den Bruckas, vokiečių „jaunasis konservatorius”, propagavęs „orientaciją į Rytus”, Vico, Danilevskis, Mircea Eliade, René Guénonas, Jeanas Baudrillard’as, Marcelis Maussas, Gilbertas Durandas, Claude’as Lévi-Straussas, Louis Dumont’as, Friedrichas Listas, Heideggeris ir kt. Bet tai jau už mūsų interviu ribų!
FP: Savo knygoje „Prieš laiko dvasią” rašote, kad jus domina jo „ketvirtosios politinės teorijos” idėja. Kokia tai teorija ir kodėl ji jums atrodo įdomi?
ADB: Modernybė paeiliui sukūrė tris dideles konkuruojančias politines doktrinas: XVIII a. – liberalizmą, XIX a. – socializmą, XX a. – fašizmą. Savo knygoje šia tema Duginas plėtoja mintį, kad būtina sukurti „ketvirtąją politinę teoriją”, kuri apžvelgtų prieš tai buvusias teorijas, nesitapatindama nė su viena iš jų.
Dugino nuomone, XXI amžius taip pat bus ketvirtojo Žemės nomo (bendros galios santykių tvarkos tarptautiniu mastu) amžius. Pirmasis Nomas, kai tautos gyveno santykinai atskirai viena nuo kitos, baigėsi atradus Naująjį pasaulį. Antrasis Nomos, kuriam atstovavo europocentrinė modernių valstybių santvarka (Vestfalijos santvarka), baigėsi su Pirmuoju pasauliniu karu. Trečiasis Nomos buvo tas, kuris viešpatavo nuo 1945 m., kai buvo sukurta Jaltos sistema ir Amerikos ir Sovietų Sąjungos kondominiumas. Koks bus ketvirtasis Nomos”? Dugino nuomone, tai bus arba vienpolis, į Ameriką orientuotas pasaulis, arba, priešingai, daugiapolis pasaulis, kuriame „civilizacinės valstybės” ir didelės žemyninės teritorijos – tiek autonominės galios, tiek civilizacijos židiniai – atliks globalizacijos reguliavimo vaidmenį, taip išsaugodamos gyvenimo būdų ir kultūrų įvairovę.
Duginas vis dar tiki, kad įžengėme į ketvirtąjį pasaulinį karą. Pirmasis pasaulinis karas (1914-18 m.) lėmė Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijų žlugimą. Dvi didžiosios Antrojo pasaulinio karo (1939-1945 m.) nugalėtojos buvo Jungtinės Amerikos Valstijos ir stalinistinė Rusija. Trečiasis pasaulinis karas buvo Šaltasis karas (1945-1989 m.). Ji baigėsi griuvus Berlyno sienai ir subyrėjus sovietų sistemai, daugiausia Vašingtono naudai. Ketvirtasis pasaulinis karas prasidėjo 1991 m. Tai Jungtinių Amerikos Valstijų karas prieš likusį pasaulį, daugialypis karas, karinis, ekonominis, finansinis, technologinis ir kultūrinis, neatsiejamas nuo bendro pasaulio užvaldymo, kurį vykdo neribota kapitalo logika.
FP: „Kraštutiniai dešinieji”, „raudonai rudieji”, „antimodernistai”, „ultranacionalistai”, „tradicionalistai”, „neofašistai” – tai tik keletas terminų, vartojamų Duginui apibūdinti ar įvardyti. Ar šie terminai yra svarbūs?
ADB: Kai žurnalistai, kurių politinės filosofijos ir idėjų istorijos kultūra yra beveik nulinė, susiduria su reiškiniu, kurio nesupranta, jie deklamuoja mantras. „Kraštutinė dešinė” – guminis žodis – yra mėgstamiausias šių tingių protų šveicariškas peilis. Visos šios etiketės, išskyrus „antimodernus tradicionalistas”, bet tik tuo atveju, jei ši sąvoka suprantama Guénono prasme, yra tiesiog juokingos. Jie nieko nepasako apie Aleksandrą Duginą, bet daug pasako apie tuos, kurie jais naudojasi. Bene labiausiai groteskiška yra „nacionalisto” arba „ultranacionalisto” etiketė, kurią jam nuolat klijuoja dauguma komentatorių. Duginas, kartoju, yra eurazistas. Tačiau eurazizmas yra nesuderinamas su nacionalizmu, nes remiasi imperijos idėja, t. y. iš esmės atmeta etninio nacionalizmo ir nacionalinės valstybės logiką (tai paaiškina glaudžius Dugino ryšius su žydų ir turkų musulmonų bendruomenių atstovais).
Bene labiausiai groteskiška yra „nacionalisto” arba „ultranacionalisto” etiketė, kurią jam nuolat klijuoja dauguma komentatorių
FP: Pastarosiomis dienomis žiniasklaidoje Aleksandras Duginas buvo plačiai pristatomas kaip Putino užsienio politikos “smegenys”, tarsi paslaptingasis Rasputinas. Koks jo įtakos Putinui lygis? Ar jo klausosi Rusijos pilietinė visuomenė?
ADB: Putino “smegenys”! Kai žinai, kad Duginas ir Putinas nė karto nebuvo susitikę akis į akį, supranti, kaip rimtai mąsto tie, kurie vartoja šį posakį. Tikrovė proziškesnė. Aleksandras Duginas, išverstas į dešimt ar dvylika skirtingų kalbų, yra žinomas ir skaitomas autorius tiek Rusijoje, tiek užsienyje. Jis turi savo tinklus ir įtaką. 1992 m. balandį, kai turėjau galimybę surengti spaudos konferenciją „Pravdos” būstinėje Maskvoje ir kalbėtis apie geopolitiką su generolais ir aukšto rango karininkais, jau žinojau, kad Eurazijos idėjos sulaukia atgarsio viešojoje nuomonėje. Nuo tada, 2003 m., Duginas įkūrė Tarptautinį eurazistinį judėjimą, kuris smarkiai išaugo tarp Rusijos ne rusų gyventojų, o Vašingtone jį netgi priėmė Zbigniewas Brezinskis ir Francis Fukuyama.
Duginas neabejotinai gerai pažįsta Putino aplinką, tačiau niekada nebuvo vienas iš jo artimųjų ar „specialiųjų patarėjų”. Jis tikrai dėkingas Putinui už tai, kad šis nutraukė Boriso Jelcino liberalųjį atlantizmą, tačiau mano, kad jis yra tik „netikras eurazistas”. Prieš kelerius metus jo parašytoje knygoje apie Putiną toli gražu nėra susižavėjimo pratimų: priešingai, Duginas paaiškina, kur Putinui pritaria ir kas jam nepatinka. Tačiau akivaizdu, kad tie, kurie apie jį kalba Prancūzijoje, nėra perskaitę nė vienos jo eilutės.
