Kažkur skaičiau nepatvirtintą psichologinę teoriją, kad gyvenime esti daiktų, kurie savaime signalizuoja apie tam tikrą asmenybės tipą. Jei tiksliau, kalbama apie vienodų daiktų kiekį. Rankinukai, rašikliai, apatinis trikotažas, ginklai ir panašūs dalykėliai kai kam tampa savotišku fetišu. Perkama daugiau nei reiktų reikalingos funkcijos įvykdymui.
Žiūronai yra mano silpnybė.
Norisi matyti ir žinoti daugiau. Prisiminiau, berods, šviesios atminties Romo Sakadolskio pasakymą apie tai, kad žurnalistas yra tas, kuriam skaičius po kablelio reiškia daugiau, nei bet kam kitam.
Dar žiūronai padeda dėstant universitete. Išsivedęs studentus į panemunes rodau jiems miesto centre gyvenančius paukščius. Kauno Nėries ir Nemuno santaka yra unikali vieta. Ne kartą girdėjau nuostabos šūksnius, kad gyvesties kiekis čia tiesiog glumina. Tačiau reikia ne tik žiūrėti, bet ir matyti.
Daugiau ir plačiau fizinę aplinką suvokęs žmogus galiausiai suvokia, kad yra ne vienas ir ne pats svarbiausias. Esi tik „gamtos gumbas“ beprotiškai plačiame bedraveikos horizonte.
Jei būčiau švietimo ministras įsakyčiau kiekvienam mokslus mokykloje pradedančiam Lietuvos vaikui įteikti žiūronus ir mikroskopą. Ir išmokinčiau jais naudotis. Šie optiniai prietaisai yra geriausias būdas naikinti ydingą susireikšminimą. Vyresnėse klasėse įteikčiau teleskopą. Kad žiūrėtų į žvaigždes ir dar labiau suprastų savo menkumą.
Pasakęs A, privalau tarti kelis žodžius ir apie B. Kodėl vis labiau įsigali ydingasis individualizmas, nebegebėjimas matyti savęs visuminių procesų kontekste ir net politinis vištakumas?
Iš eilės:
- nebeliko vientisos viešosios erdvės. Su socialinių tinklų atėjimu viskas subyrėjo į nebesusisiekiančius fragmentus. Piliečiai nebežino kur jų pilis, raiteliai pametė žirgus ir nebemato vėliavų, o karvedžiai supainiojo priešų vardus.
- „naujųjų piliečių“ gausėjimas neatšaukia prigimtinio žmogaus socialumo. Jie pradeda burtis į grupes, tačiau šios grupės yra radikaliai kitokios, nei būta anksčiau. Šių grupių nariai nebepripažįsta kitokiškumo, alternatyvos buvimo galimybės. Demokratija tampa nebereikalinga.
- „naujiesiems piliečiams“ būdingas poliariškumas, nenoras bendrauti su kitokiais piliečiais. Jų nuomone, įsiklausyti ir suprasti kitokį yra bergždžias reikalas. Jį reikia neigti, niekinti ir naikinti.
- Iš to, kas pasakyta, aiškėja dar vienas poliarizuotų grupių narių bruožas, kurį galima būtų įvardyti nenusakomu kvailumu, negebėjimu matyti toliau. Klausimas kas ką sukelia lieka neatsakytas. Tikėtina, kad perdėtas individualizmo sureikšminimas ir fragmentacija kyla iš kvailumo, tačiau neatmestina ir tai, kad minimi procesai jį – kvailumą – ir pagimdo. Gražiausias to pavyzdys: keistuose protestuose drauge regimos LGBT vaivorykštės ir Palestinos vėliavos.
Jei paklaustumėte kiek reikia žiūronų, kad fragmentacijos, poliarizacijos ir kvailumo būtų mažiau, ko gero, neatsakyčiau. Žinau tiksliai, kad prie žiūronų dar reikia knygos, nuolatinio valstybinių ir religinių švenčių šventimo ir beribės meilės tų, kurie dar galutinai nenukvako socialiniuose tinkluose.
Jeigu būčiau kultūros ministras, liepčiau visiems dainų šventės dalyviams vykti pas nedalyvavusius ir išmokyti juos bent vieną dainą. Ir padainuoti drauge. Su žiūronais ir daina – viskas įmanoma.
