Trečiadienio rytą kassavaitinėje bendrojoje audiencijoje dalyvavusiems piligrimams sakytoje kalboje popiežius Leonas XIV tęsė prieš savaitę pradėtą katechezę apie Vatikano II Susirinkimo liturginę konstituciją „Sacrosanctum Concilium“. Šį kartą buvo kalbama iki mūsų dienų kartais nesusipratimų tarp katalikų keliančia liturgijos reformos tema.
Leonas XIV visų pirma priminė, kad dar gerokai prieš Susirinkimą paskelbtoje enciklikoje „Mediator Dei“ popiežius Pijus XII rašė, jog „Bažnyčia yra gyvas organizmas, todėl ir šventosios liturgijos srityje, išlaikydama savo mokymo vientisumą, ji auga ir vystosi, prisitaikydama bei prisiderindama prie laikui bėgant atsirandančių aplinkybių ir poreikių“.
Panašiai ir Vatikano II Susirinkimo konstitucijos „Sacrosanctum Concilium“ įžangoje teigiama, kad Susirinkimas „laiko savo uždaviniu rūpintis liturgijos atnaujinimu ir ugdymu“ (SC, 1). Iš tiesų Susirinkimas buvo sušauktas „stiprinti tikinčiųjų krikščioniškąjį gyvenimą, geriau pritaikyti mūsų meto reikalavimams tas institucijas, kuriose yra galimi pakeitimai, visokeriopai puoselėti visa, kas tik gali padėti tikinčiųjų Kristų vienybei, stiprinti visa, kas padeda telkti visus žmones į Bažnyčios prieglobstį“ (ten pat).
Pasak popiežiaus, tuo istoriniu momentu buvo itin stipriai jaučiamas poreikis atnaujinti apeigų formas. Siekdama padėti tikintiesiems atsiverti liturgijos teikiamų malonės dovanų gausai konstitucija „Sacrosanctum Concilium“ teigia, kad turi būti išlaikyta sveika tradicija, tačiau ir atvertos durys teisėtai pažangai (plg. SC, 23). Leonas XIV priminė popiežiaus Benedikto XVI kalbą, 2011 m. pasakytą Šv. Anzelmo liturgijos instituto įkūrimo 50-ųjų metinių proga. Tą kartą jis sakė, kad Susirinkimo tėvai liturgijos reformos programoje stengėsi išlaikyti pusiausvyrą tarp praeityje susiformavusios didžiosios liturginės tradicijos ir ateities, pastebėdamas, kad „neretai tradicija ir pažanga nederamai supriešinamos“, nors „iš tikrųjų abi sąvokos viena kitą papildo: tradicija tam tikru būdu apima ir pažangą. Galima sakyti, kad tradicijos upė neša savyje ir savo versmę bei teka žiočių link“ (Kalba Popiežiškojo Šv. Anzelmo liturgijos instituto įkūrimo 50-mečio konferencijos dalyviams, 2011 m. gegužės 6 d.).
Susirinkimas teigia, kad „liturgija susideda iš nekintamosios dalies, nes ši įsteigta Dievo, ir kintamųjų dalių, kurios laiko eigoje gali ar net turi kisti, jei į jas prasismelkia tai, kas mažiau dera su pačia liturgijos vidine prigimtimi arba kas pasidaro mažiau tinkama“ (SC, 21). Tokie pokyčiai nuolat vyko per amžius tam, kad tikintieji per apeigas galėtų vaisingai dalyvauti Kristaus Velykų slėpinyje, kuris yra krikščionių tikėjimo pagrindas.
Popiežius Leonas pabrėžė, kad Bažnyčios istorijoje kulto formos įsikūnijo kiekvienos epochos kultūroje ir gebėjo ją veikti ir netgi perkeisti.
Popiežius Leonas pabrėžė, kad Bažnyčios istorijoje kulto formos įsikūnijo kiekvienos epochos kultūroje ir gebėjo ją veikti ir netgi perkeisti. Tokiu būdu liturgija per amžius buvo evangelizacijos variklis. Dėl to ir Susirinkimo tėvai ėmėsi liturgijos reformos būdami įsitikinę, kad pakeitimai įvedami dėl to, kad „iš jų numatoma tikros naudos Bažnyčiai“, ir kad reforma yra vykdoma „rūpestingai atsižvelgiant į tai, kad naujos formos turi organiškai išaugti iš jau esančiųjų“ (SC, 23). Susirinkimas įspėjo, kad liturgijoje turi būti saugomasi tikinčiųjų klaidinimo, kad nevalia nieko savavališkai nei pridėti, nei atimti, nei keisti (plg. SC, 22).
Baigdamas katechezę popiežius ragino visus, kurie yra pašaukti rūpintis dieviškųjų slėpinių šventimu, ypač kunigus, vykdančius liturginę tarnystę, visuomet išsaugoti pagarbą liturgijos tekstams ir nuostatoms, visada būti atviriems Dievui ir Juo pasitikėti, rodyti nuolankumą Jo didybės akivaizdoje ir nuoširdžią ištikimybę Bažnyčios bendrystei.
