Daugumai pasaulio Cristiano Ronaldo (Krištianu Ronaldu) pirmiausia žinomas kaip vienas ryškiausių savo kartos futbolininkų – „Al-Nassr“ puolėjas ir Portugalijos rinktinės kapitonas, kurio įvarčiai ir rekordai apibrėžė ištisą epochą. Tačiau už aikštės ribų jis eina daugeliui tėvų pažįstamu keliu – tyliai augina vaikus, siekdamas, kad jų gyvenimas turėtų šaknis ne tik sporte.
Neseniai tai buvo galima išvysti, kai Ronaldo vaikai apsilankė Fatimos Dievo Motinos šventovėje – vienoje mylimiausių Marijos piligrimystės vietų pasaulyje, kur jie gavo kunigo palaiminimą.
Ši scena akimirksniu sujaudina – ne todėl, kad būtų dramatiška, bet todėl, kad ji tokia paprastai atpažįstama. Vaikai kantriai stovi. Ramus palaiminimo gestas. Švelni, tarsi laikui nepavaldi maldos vietos atmosfera.
Piligrimystei niekada ne per anksti
Piligrimystės su vaikais retai primena tas ramias vizijas, kurias galėtume įsivaizduoti. Dažnai jos reiškia pavargusias kojas, išsiblaškiusį dėmesį, tyliai primenamas taisykles ir nenuspėjamą jaunų keliautojų energiją. Vis dėlto tėvai ir toliau veža vaikus į tokias vietas – ne dėl to, kad viskas būtų tobula, bet tam, kad pasėtų sėklą.
Šventa vieta palieka pėdsaką jauname prote. Gerokai anksčiau, nei vaikai perpranta teologiją ar istoriją, jie sugeria kai ką kita – pajautą, kad ši vieta yra svarbi, kad čia vyksta kažkas prasmingo, kad apie tikėjimą nėra vien kalbama, bet juo gyvenama.
Žvelgiant taip, apsilankymas Fatimoje atrodo ne tiek garsenybės epizodas, kiek universali šeimos scena. Net ir gyvenimai, kurie iš šalies atrodo spindintys ir išskirtiniai, formuojami tų pačių ritmų – vaikų vedimo, tradicijų perdavimo, asmeniškai reikšmingų akimirkų pažymėjimo.
Yra ir tam tikro tyliojo žavesio matyti viešus asmenis išgyvenančius atpažįstamas šeimos patirtis. Penkių vaikų tėvas, kurio profesinis gyvenimas pažymėtas išskirtiniais pasiekimais, šiose akimirkose yra tiesiog šeimos dalis, dalyvaujanti mažose, bet įsimintinose gyvenimo apeigose.
Galbūt būtent todėl šis vaizdas taip lengvai paliečia. Ne dėl šlovės, ne dėl vietos, bet dėl atpažįstamumo. Tai priminimas, kad vienos prasmingiausių akimirkų – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – vyksta ne didžiosiose arenose, o tyliose erdvėse, kur švelniai gimsta atmintis ir prasmė.
