Ilgiau kaip dešimtmetį truko, kol aukščiausio lygio Lietuvos nacionalinio muziejaus Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus meistrai atkūrė unikalią, 600 metų skaičiuojančią ir, manoma, seniausią Lietuvoje gotikinę 1,03 m aukščio medinę Madonos su Kūdikiu skulptūrą.
Ligi tol nuo neatmenamų laikų ji, neišvaizdi, apkarstyta rožančiais ir plastiko gėlėmis, stovėjo Laukžemės Šv. Andriejaus bažnyčios prieangyje. Pernai užbaigus restauravimo darbus, skulptūra po specialiu gaubtu eksponuojama Kazio Varnelio muziejuje Vilniuje, o šį kovą, tikėtina, bus grąžinta į savąjį kraštą – į Kretingos muziejų.
Sukūrė specialų gaubtą
Ši Madona – ne vien kulto reliktas, ji – labiau kultūros reiškinys, susijęs su gotikos atėjimu į Lietuvą. Lietuvoje ant piršto skaičiuojant Vytauto Didžiojo laikus menantį palikimą, o ypač – medinį paveldą, atkurtoji Madona tapo nacionaline vertybe, ir jai buvo reikalinga speciali apsauga.
Pasak Kretingos rajono savivaldybės Kultūros ir sporto skyriaus vedėjos Dalios Činkienės, pernai Savivaldybė pasirūpino, kad būtų pagaminta speciali vitrina, kuri kainavo 2 tūkst. 252 Eur. Šiuo gaubtu apgaubta Madona iš restauratorių dirbtuvių iškeliavo į muziejų Vilniuje, po juo bus saugoma ir Kretingos muziejuje.
Kokiose muziejaus erdvėse bus eksponuojama ši ypatinga skulptūra, kaip bus sukurtas jai tinkamas mikroklimatas, „Pajūrio naujienos“ teiravosi Kretingos muziejaus vadovo Romando Žiubrio: „Specialių laikymo sąlygų skulptūrai nebereikia, nes gaubto viduje susidaro natūrali terpė. Dar nenusprendėme, kur ją eksponuosime. Svarstome dvi galimybes: arba Madoną eksponuoti ovaliojoje salėje greta Žiemos sodo kavinės, arba įkurdinti Ūkvedžio name, kur pristatomas liaudies menas.“
Muziejus, pasak R. Žiubrio, visuomenei surengs viešą skulptūros pristatymą, o po metų ji pradės kelionę po Lietuvą. „Jau rikiuojasi muziejų eilė, kad paskolintume skulptūrą. Šį gotikos šedevrą turi pamatyti šalies žmonės“, – sakė jis.
Laukžemės bažnyčioje – kopija
Marijos su kūdikiu skulptūrą iš Laukžemės bažnyčios tyrinėję specialistai mano, kad ji yra pati seniausia gotikinė Madona Lietuvoje. Spėjama, kad XV amžiaus I pusėje ją išdrožęs nežinomas autorius regėjo dar Lietuvos krikšto priešistorę. Daugsyk uždažytos Madonos prigimtį ir jos vertę tuomet išdavė vienintelė detalė – iš po drabužių klosčių išsikišęs raudonas batelis.
Restauruota Madona nuo šiol rūpinsis Kretingos muziejus, o į Laukžemės bažnyčią pernai vasarą sugrįžo jos kopija. Laukžemės parapijos klebono Zenono Degučio rūpesčiu, Madonos restauratorių komandoje dirbęs skulptorius restauratorius Mindaugas Būga sukūrė šios skulptūros kopiją. Atkūrė autentiškai – su kaltu iš liepos medžio, kaip ir originalą, nudažė aliejiniais dažais.
Nesant sąlygų atkurtą vertybę saugoti bažnyčioje, jos antrininkė Madona, tokia svarbi krašto žmonėms, tarsi sugrįžo į savo vietą, kad parapijiečiams būtų „gyva“. Iškilmingai ši kopija, dalyvaujant Telšių vyskupui Algirdui Jurevičiui, buvo pašventinta praėjusią vasarą ir pastatyta originalo vietoje.
„Vietiniai žmonės buvo labai pamilę savąją Madoną, ir toji dvasia išliko. Gerai, kad originalą nuo šiol globos muziejus, ir tegul ją pamato kuo daugiau žmonių. Juk ji – Žalgirio mūšio amžininkė. Žemaičių pulkai dalyvavo mūšyje, kas žino, gal už pergalę ir parsivežė juos globojusią Madoną“, – pasvarstė klebonas.
Žalgirio mūšio amžininkė
Madoną, patalpintą medinės Laukžemės bažnyčios prieangyje į sieninio laikrodžio spintelę, per ekspediciją 1990-aisiais aptiko dabar jau šviesaus atminimo dailėtyrininkė profesorė Marija Matušakaitė, skulptūra buvo įregistruota kilnojamųjų kultūros paminklų registre.
2013-aisiais skulptūra iš Laukžemės išvežta į Lietuvos nacionalinį muziejų: iš pradžių buvo eksponuota parodoje, skirtoje Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejui, o po jos grįžo į Nacionalinio muziejaus medžio dirbinių restauravimo dirbtuves.
Menotyrininkė M. Matušakaitė skulptūrą datavo 1420 m. Specialistai spėja, kad Madoną sukūrė ne vietinis meistras, ji galėjo būti susijusi su Prūsijos kraštu – ten išdrožta ir atkeliavusi į Lietuvą, nes panaši gotikos stilistika skulptūrose vyravo Lenkijoje bei Čekijoje.
Nuėmė iki 11 dažų sluoksnių
Į restauratorių rankas Madona pateko gerokai pakeitusi pirmykštę išvaizdą: kai kur teko itin kruopščiai nuimti net 11 dažų sluoksnių. Madonos restauravimo darbai, trukę 12 metų, buvo itin sudėtingas ir ilgas procesas, kuris pareikalavo ne tik restauravimo komandos kompetencijos, bet ir didelio kruopštumo. Atkuriamų detalių vaizdą mikroskopu tekdavo pasididinti nuo 16 iki 80 kartų.
Pagrindinius restauravimo darbus atliko Lietuvos nacionalinio muziejaus Medžio ir tapybos dirbinių restauravimo skyriaus aukščiausios kategorijos meistrai: polichromuoto medžio restauratorė Ieva Stanionienė, restauravimo technologė Regina Ulozaitė, tapybos kūrinių restauravimo ekspertė Vita Blažiūnienė ir restauratorius skulptorius M. Būga. „Amžių tėkmėje, siekiant apsaugoti skulptūrą, ji buvo perdažyta vietomis iki vienuolikos sluoksnių, kuriuos restauratoriai po mikroskopu nuiminėjo milimetrines dažų dalis – sluoksnis po sluoksnio, kol atsivėrė tikrosios spalvos, kaip meistras buvo nudažęs Madoną: apsiaustą – mėlynai, vidurinį draperijų sluoksnį – ochros, nuometą – dramblio kaulo spalvomis. Iš po drabužių išlindęs batelis su smailia nosele buvo ir liko raudonas, – taip Madonos apdarą piešė anksčiau „Pajūrio naujienų“ kalbintas M. Būga.
„1997 m. atvykęs dirbti į Laukžemę, Madoną radau apkaišytą plastmasinėmis gėlėmis, apkarstytą rožančiais, kaip, beje, ir kitas bažnyčioje esančias skulptūras. Tokia tada buvo mada. Kitos skulptūros irgi atrodė senos, bet niekad nebūčiau pagalvojęs, kad Madonai gali būti 600 metų“, – 2013-aisiais paviešinus skulptūros istoriją, emocijų neslėpė tuometinis Laukžemės parapijos klebonas Vidmantas Gricius.
