Prieš kurį laiką LRT platformose pasirodė VU TSPMI tyrėjos ir dėstytojos dr. Rositos Garškaitės-Antonowicz tekstas „Krikščionizmo grimasos nuo Vašingtono iki Maskvos“.
Tekste kalbama apie tai, kaip krikščionybė šiandien vis dažniau virsta ne tikėjimo, bet gynybinės tapatybės ir politinės mobilizacijos ženklu. Remiantis sociologo Rogerso Brubakerio įžvalgomis ir naujais tyrimais, autorė įrodinėja, kad vadinamasis krikščionizmas apima daug daugiau nei Vakarų populistų sekuliarią retoriką: jis gali būti ir religingas, ir atvirai antiliberalus, maitinamas apokaliptinio nerimo dėl civilizacijos žlugimo.
Esą šis reiškinys sugeba sutelkti ir tikinčiuosius, ir netikinčius, žadėdamas per „tradicines vertybes“ apginti pasaulį nuo tariamų grėsmių – nuo migracijos iki „supuvusių Vakarų“. Taip, anot R. Garškaitės-Antonowicz krikščionybė paverčiama politiniu įrankiu, visiškai atsisakant jos tikrosios esmės.
Savo esme autorė siekia pašalinti krikščionybę iš politinio veikimo lauko, paversdama ją tik kultūriniu simboliu ar retoriniu įrankiu, neturinčiu teisėtos vietos viešojoje politinėje erdvėje.
Todėl pats šis tekstas savaime provokuoja poleminę diskusiją ir reikalauja kritinio vertinimo, kurį ir mėginsime pateikti.
Krikščioniškasis nacionalizmas
Pirmiausia verta pastebėti, kad tradicinė krikščioniškoji demokratija patyrė ne vien taktinę, bet egzistencinę krizę. Atsitraukusi nuo savo dvasinių ir socialinių šaknų, ji vis labiau prisitaikė prie sekuliarios politinės kalbos, prarasdama savitą moralinį stuburą.
Krikščioniškasis socialinis mokymas buvo redukuotas į techninius kompromisus, o transcendentinė vizija – į miglotą vertybių retoriką. Dėl to krikščioniškoji demokratija neteko gyvybingumo ir realaus poveikio šiuolaikinėms Vakarų visuomenėms.
Tačiau, kaip sakoma, šventa vieta tuščia nebūna. Porą pastarųjų dešimtmečių matome, kaip šią susidariusią tuštumą ima užpildyti savotiška krikščioniško nuopuolio teodicėja – pasakojimas, aiškinantis Vakarų krizę ne kaip politinių ar kultūrinių sprendimų padarinį, bet kaip neišvengiamą civilizacinį ir moralinį nuosmukį.
Natūralu, kad krikščioniškasis nacionalizmas palengva užima tradicinės krikščioniškosios demokratijos nišą.
Krikščioniškasis nacionalizmas reiškia politinį krikščionybės interpretavimą kaip tautos istorinės ir moralinės vienybės pagrindo, siekiant atsakyti į sekuliarizacijos, kultūrinės fragmentacijos ir globalizacijos iššūkius.
Prie kitos progos plačiau panagrinėsime krikščioniškojo nacionalizmo fenomeną dabartinėje Vakarų politinėje erdvėje, tuo tarpu mus domina bandymas jį sutapatinti su įvairaus plauko izmais, pasitelkus idealistinio pobūdžio metodologines konstrukcijas ir priklijuojant niekinamą krikščionizmo etiketę.
Natūralu, kad krikščioniškasis nacionalizmas palengva užima tradicinės krikščioniškosios demokratijos nišą.
„Krikščionizmas“ paverčiamas pernelyg elastinga sąvoka, kuri sąmoningai suplaka politinį instrumentalizavimą, autentišką religiją, kultūrinį identitetą ir civilizacinę retoriką, todėl nustoja būti analitiniu įrankiu ir tampa ideologine etikete.
Autorė siekia parodyti, kad krikščioniškasis nacionalizmas (pasak jos „krikščionizmas“) yra manipuliatyvus, todėl neteisėtas krikščionybės naudojimas politikoje. Tačiau lieka neaišku kas ir kokiu pagrindu nustato, kur baigiasi „tikras“ krikščioniškas tapatumas ir prasideda „instrumentinis“?
Taip pati krikščionybė eliminuojant iš visuomeninio politinio lauko jos etinę sistemą paverčiama tik asmenine praktika, idealistiniu elgesio modeliu, dvasingumo bei pamaldumo raiška. Tuo pačiu ši dialektika paneigia pačios krikščionybės galią būti veiksmingu vertybių sklaida žmonių bendruomenėje.
Be alternatyvos
Evangelija nėra kažkur pakibusi, uždaryta į privačią erdvę, priešingu atveju, ji nebūtų pasklidusi tarp tautų. Krikščionybėje užkoduotas ad gentes principas, jos DNR būti misionieriška, todėl neišvengiamai į jos misijos lauką patenka ir politinis veikimas. Klausimas yra tik „metodika“: kaip evangelijos žinia skleidžiasi politikoje?
Čia paprasčiausiai negalima eliminuoti subjektyvios savivokos. Kokiam civilizacijos masyvui save priskiria pilietis? Ar augustiniškasis civitas Dei yra statomas remiantis krikščionybės pamatu ar tuščiavidure Apšvietos vertybių sąvoka? Šio pasaulio trapumas reikalauja prasmingo atsako, suradimo kas sudaro Vakarų civilizacijos branduolį.
Šito krikščionybės sugrįžimo ir bijo liberalusis elitas, teigiant, kad „kraštutinė dešinė“ ciniškai pasisavina krikščionybę „skaldantiems“ tikslams. Esą bet kokie krikščioniško atgimimo ženklai tėra užmaskuotas fašizmas, autoritarizmas persirengęs pamaldumo rūbu.
Bet kas, jei reikšminga visuomenės dalis iš tiesų ima tikėti, kad jų civilizacija negali išlikti negrįžusi prie krikščioniškojo tikėjimo?
Šio pasaulio trapumas reikalauja prasmingo atsako, suradimo kas sudaro Vakarų civilizacijos branduolį.
Kaltintojai „krikščionizmu“, iš tiesų tik pripažįsta tai, kas akivaizdu: krikščionybė yra politiškai veiksminga. Biblija ragina mokiniais padaryti tautas (Mt 28,19); moko, kad nėra jokios žemiškos valdžios, kuri nebūtų duota iš aukščiau (Jn 19,11); skelbia, kad Jėzaus vardui turi priklaupti kiekvienas kelis – danguje, žemėje ir po žeme (Fil 2,10); ir žvelgia į mirusiųjų prisikėlimą, kai visos Žemės tautos susirinks prieš Avinėlį (Apr 7,9).
Vis daugiau žmonių prabunda suvokdami, kad ateizmo, sekuliarizmo, progresyvizmo ir materializmo dešimtmečiai mus padarė silpnus ir išlepintus. Arba Vakarai iš naujo atras Karolio Didžiojo ir šv. Bonifaco dvasią, arba jie žlugs. Kiekvienas iš pusės milijono bažnyčių bokštų ir smailių visoje Europoje liudija, kad krikščioniškas tikėjimas yra mūsų civilizacijos siela, kuri pasaulinių sukrėtimų akivaizdoje, bunda.
Verta susimąstyti apie Išminčius iš Rytų, kurie tikriausiai buvo zoroastrizmo astrologai–žyniai (gr. magoi) iš Persijos, krikščioniškojoje vaizduotėje tapo tautų simboliu.
Išminčiai įkūnija visas Žemės tautas, kurios turi nusižeminti ir parpulti prieš Viešpatį, galiausiai tapdamos Jo mokiniais. Vakarų tautos nėra išimtis. Jei jos apleido Viešpatį per isterišką politinės apostazės protrūkį, tuomet jos turi atgailauti ir sugrįžti pas Jį. Jei ateistai ir progresyvistai šiurptų nuo minties apie tautų atsivertimą, tuo labiau turėtume džiaugtis pirmaisiais jo ženklais.
Europa, kurios dalimi esame ir mes, privalo vėl tapti krikščioniškuoju pasauliu – nepaisant gąsdinimų krikščionizmo fantomu. Kito pasirinkimo neturime. Tačiau tai džiugi būtinybė: danguje jau spindi ryški Žvaigždė, mums tereikia ja sekti.
