Įkvėpkime laisvės oro iš naujo! Paskutinį vasaros sekmadienį – kelyje į Šiluvą, kur laisvė buvo išmelsta.
Kai prieš 35-erius metus, 1989-aisiais, stojome į Baltijos kelią, ore jau tvyrojo artėjančios laisvės dvelksmas. Galėtume sakyti, kad laisvė buvo išmelsta ir kitame kelyje – į Šiluvą.
Paradoksalu, tačiau pati Šiluva per daugelį amžių tos laisvės nematė; atvirkščiai, ji vis tapdavo vieta, kur aštriai susikirsdavo laisve alsuojančiųjų ir laisvę gniaužiančiųjų keliai.
Ir taip per visas okupacijas. Nuo pat carinės, kai valdžia net ketino nusavinti aikštę Šiluvoje ir pastatyti cerkvę, o per atlaidus užrakino jos pakraštyje iškastą šulinį maldininkams atsigerti (plg. kunigo Stasio Ylos „Šiluva Žemaičių istorijoje“, 2007, Kaunas). Ir panašiai per sovietinę okupaciją, tik jau labiau „susitelkiant“ į žmones, kai suįžūlėję „draugovininkai“ kratydavo ir vaikydavo net devocionalijas pardavinėjančias moteris, stabdydavo važiuojančius, demonstratyviai užrašinėdavo automobilių numerius, fotografuodavo, filmuodavo ar kitaip vaikydavo žmones ir net bausdavo represuodami vis nepaliaujančius keliauti į Šiluvą, kur net pats Raseinių r. saugumo viršininkas buvo įsirengę būstinę prie bažnyčios, aplink kurią po kunigo Alfonso Svarinsko pamokslo laisvės maldauta ir einant kẽliais.
Paskutinio rugpjūčio sekmadienio piligrimų eisenos į Šiluvą
Tarsi raudona perspėjimo lemputė, kad laisvė trapi ir labai saugotina dovana, yra keliuose į Šiluvą ir toliau kasmet rengiamos paskutinio rugpjūčio sekmadienio piligrimų eisenos (nuo Tytuvėnų ir Raseinių pusės). Į jas baigiantis vasarai atvykstame iš visos Lietuvos iš naujo laisvės oro įkvėpti Šiluvos apylinkėse, už laisvę padėkoti, atmindami, iš kur ir kokiu būdu, ne vien žmogiškomis pastangomis, atėjo jos dovana. Šiandien piligrimų eisenų diena yra vadinama Padėkos už laisvę švente – šiemet tai bus rugpjūčio 25-osios sekmadienis.
Tai aidas ir dvasia tų pačių eisenų, kuriose nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios buvo nešamas laisvės lūkestis, ir jų tradicija nenutrūksta per visus Nepriklausomybės metus. Eisenos į Šiluvą sovietmečiu rodė, kokia svetima, primetama, prievartinė žmonių širdims buvo sovietinė santvarka ir jos ideologija: čia keliauta nežiūrint draudimų, su nebyliu pasipriešinimu ir sutartina malda.
Išlikusioje dokumentikoje jos pavadinamos ir visaip persekiotais tikinčiųjų atgailos ir maldavimo žygiais. Tokios taikios maldininkų eisenos susilaukdavo griežtos valdžios kontrolės, tačiau, atrodo, niekas tų besimeldžiančių žmonių nesustabdydavo.
Prie kiekvieno kelio – saugumiečiai
Eisenų į Šiluvą pirmtakė – 1972-aisiais vykusi pirmoji vieša jaunimo eisena iš Tytuvėnų (Kelmės rajone) į Kryžių kalną, o jų epicentre buvo apie 1969–1970-uosius Lietuvoje paplitęs katalikiškas, patriotinis, jaunus žmones telkęs Eucharistijos bičiulių sąjūdis. Vėliau eisenos pradėtos organizuoti į Šiluvą – nuo Tytuvėnų ją skiria aštuoni kilometrai. Yra užfiksuotas vis augęs dalyvių skaičius, pvz.: 1974 m. – 300, 1975 m. – 500–600 žmonių, 1976 m. – 600–700, 1977 m. – 800–1000, 1979 m. – 1000 (plg. „Šiluva. Piligrimo vadovas“, 2008).
Ar tas vis gausėjantis maldininkų – tai buvo daugiausia jauni žmonės (studentai, moksleiviai), taip pat prisijungdavę tikintieji iš Vilniaus, Kauno, kitų Lietuvos kampelių – būrys, laisvai žengiantis keliu į Šiluvą, rodė, jog sovietinis KGB buvo beprarandantis savo galią? Juolab kad jau 8-eri metai (nuo tų pačių 1972-ųjų) ėjo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, 1978 metais buvo įkurtas „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas“ bei Lietuvos laisvės lyga.
Tačiau būta priešingai: atrodo, jog su visiška desperacija ir įniršiu sovietinis KGB visaip stabdė šiuos viešus religinius susibūrimus kaip savo ideologijos pralaimėjimą žmonių širdyse. Prie kiekvieno kelio ar šunkelio, vedančio į Šiluvą, tais paskutiniais vasaros sekmadieniais (taip pat ir per atlaidus) budėdavo saugumiečių mašinos, įtariai tikrindavo pravažiuojančius automobilius. Pakelėje išlaipindavo keleivius, iš kai kurių vairuotojų atimdavo vairavimo teises. Daug kam tekdavo pėsčiomis pasiekti sutartą vietą miškelyje, prie kryžiaus. Šitai liudijanti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, į kurią suplaukdavo nesuskaičiuojama daugybė tikėjimo laisvės pažeidimo faktų, be kita, rašė, jog kai milicija bandydavo sučiupti vieną kurį eisenos dalyvį, žmonės puldavo jo gelbėti.
Be zujančių aplink saugumiečių, 1981 metais eisenos stabdytos ir kiaulių maru. „Kronika“ užfiksavo, kad rugpjūčio 9 d. Kaune iš veterinarijos darbuotojų pasklido žinia, jog respublikinė Veterinarijos valdyba įsakė Žaiginio tarybinio ūkio (esančio už 7 km nuo Šiluvos) pavaldiems darbuotojams „surasti“ virusinį kiaulių susirgimą – Tešeno ligą ir paskelbti karantiną dėl kiaulių maro.
Tačiau atrodo, jog eisenų organizatoriai, jų dalyviai kasmet drąsėjo, vis gausiau prisijungdavo, vis daugiau širdžių tarsi paukščiai narve jau spurdėjo laisve.
Kaip vykdavo eisenos? 1980-ųjų žygio aprašymas
„Kronikoje“ randame išsamų pasakojimą apie prieš 44-erius metus, 1980 m. rugpjūčio 24-osios sekmadienį, vykusią piligrimų eiseną į Šiluvą. Jau iš vakaro, rugpjūčio 23 d. šeštadienį, jaunimas rinkosi į Tytuvėnus. Apžiūrėję bažnyčią ir pasimeldę, jaunuoliai traukė prie ežero. „Budri akis“ jau nuo ryto sekė atvykstančius. Miestelyje važinėjo milicijos automobiliai, Tytuvėnų gyventojai maldininkus sutiko maloniai, žadėjo suteikti nakvynę. Bet vietinė milicija klausinėjo gyventojų, kas pas juos apsistoję, iš kur atvažiavę, kokiu tikslu. Pareigūnai žadėjo ateiti naktį patikrinti dokumentų.
„Vakare į pamaldas prigužėjo nemaža saugumiečių, kurie, vaidindami tikinčius, žegnojosi, klaupėsi ir pan. Naktį jaunimas meldėsi bažnyčioje, o kiti – ryto laukė zakristijoje. Vidurnaktyje klebonijoje suskambo telefonas, – pareigūnai pradėjo barti kunigą, kam jis bažnyčioje įrengęs viešbutį“, – rašoma „Kronikoje“, toliau pasakojant apie to sekmadienio įvykius.
„<…> rytinių pamaldų, procesijos dalyviai pradėjo rikiuotis eisenai. Vaikinai, nešą kryžių ir vėliavas, mergaitės pasipuošusios tautiniais drabužiais, du kunigai, apsirengę liturgiškai, ir kilometrinė eilė tikinčiųjų, kurie, giedodami „Marija, Marija“, patraukė miestelio gatvėmis. Išeinančius į centrinę gatvę pasitiko milicija ir saugumo pareigūnai. Vienas iš jų šaukė pro garsiakalbį: „Organizatoriai, prašome išskirstyti dalyvius. Eisena nesuderinta su Vykdomuoju komitetu!“ Tačiau į tai niekas nekreipė dėmesio. Už miestelio dengtoje mašinoje sėdėjo milicininkai ir saugumiečiai su fotoaparatais ir kino kameromis ir demonstratyviai fotografavo praeinančius, šalimais stovėjo juodomis užuolaidėlėmis mašina, iš kurios taip pat filmavo. Kaukdama pravažiavo gaisrinė. Fotografavimas ir filmavimas tęsėsi visą kelią“, – pasakojama pranešime „Kronikai“.
Visame kelyje iki Šiluvos koplyčios buvo kalbamas Rožinis, giedama. Jaunimas puošė pakelėse esančius kryžius. „Graudu buvo matyti, kaip žmonės, pamatę eiseną, suklupdavo ant kelių, vyrai traukė nuo galvos kepures, o dažnas ir ašarą nušluostydavo. Visus jaudindavo tai, kad eisenoje daugiausia buvo jaunimas ir vaikai“, – dalijosi „Kronikai“ žygio išgyvenimais juose dalyvavęs asmuo.
Laisvės premijos (2013 m.) laureatas, kovotojas už Lietuvos laisvę ir žmogaus teises, Lietuvos neginkluoto pasipriešinimo dalyvis, politinis kalinys pogrindinės „Kronikos“ steigėjas, redaktorius, Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto narys kardinolas Sigitas Tamkevičius į savo atsiminimus įtraukė ir vienos Eucharistijos bičiulių sąjūdžio narės pasakojimą-liudijimą, kuriame ji rašė, jog žygiai į Šiluvą nebuvo išorinė demonstracija, bet malda „už savo pačių dvasinę pažangą“, kuri tada, nelaisvės sąlygomis, buvo suprantama kaip priemonė tautai išlikti, išsaugoti bent vidinę laisvę.
Jokio leidimo eisenoms neduosim!
„Per Lietuvą ritasi dvasinio atgimimo banga“, – taip užrašytas kitas liudijimas byloja, kaip kelyje į Šiluvą užgimsta ir nemiršta laisvė; ji ant rankų su kryžiumi buvo nešama į tuomet dar nenuspėjamą Lietuvos ateitį. Ji buvo nešama ir eisenų organizatorių, kurie labiausiai nukentėdavo ir kuriam laikui netgi netekdavo asmeninės laisvės.
„Organizavimas buvo stebuklų stebuklas. Tada mobiliųjų telefonų nebuvo, ne visi net paprastus telefonus turėjom, visi užkoduoti, visi sekami. Bet Viešpats taip duodavo, kad susitvarkom. Konspiraciniais sumetimais keisdavome kelionių laiką ir maršrutus. Vieną kartą iš Panevėžio į Šiluvos eiseną atvažiavo visas autobusas. Bičiuliai pasakojo, kad iš anksto išpirko visus autobuso bilietus. Atvažiavo visi savi…“ – yra paliudijusi Eucharistijos bičiulių sąjūdžio steigėja, viena iš eisenų organizatorių sesuo Gema Jadvyga Stanelytė SJE (liudijimas Irenos Petraitienės straipsnyje „Misionierę ses. Gemą stojo ginti ir Anglijos karalienė Elžbieta II“, bernardinai.lt).
Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas 1981 m. liepos 8 d. išplatino pareiškimą LKP Centro komitetui ir LTSR Ministrų Tarybai, atkreipdamas dėmesį, jog birželio 25–26 d. įvyko du teismo procesai už 1979–1980 m. religines eisenas iš Tytuvėnų į Šiluvą. LTSR Aukščiausiasis Teismas Vilniuje buvo nuteisęs „darbininką Mečislovą Jurevičių 3 metus laisvės atėmimo, atliekant bausmę griežto režimo pataisos darbų kolonijose, ir Širvintose – inžinierių Vytautą Vaičiūną 2,5 metų laisvės atėmimo, atliekant bausmę paprasto režimo pataisos darbų kolonijose“. Abu teisiamieji buvo kaltinami, kad organizavo ir aktyviai, be Vykdomojo komiteto leidimo, dalyvavo religinėse eisenose iš Tytuvėnų į Šiluvą. „Teisiamieji negalėjo suorganizuoti tokio masto eisenos, ir šito kaltinimo neparėmė nė vienas liudininkas. Kadangi M. Jurevičius ir V. Vaičiūnas religinių eisenų iš Tytuvėnų į Šiluvą neorganizavo, tai nė leidimo neprašė. Religinės eisenos iš Tytuvėnų į Šiluvą yra tradicinės, ir tikintieji niekieno neorganizuojami į jas renkasi“, – rašė tada Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas.
Pranešime, be kita, rašoma, jog, pvz., Viduklės, Kybartų ir Skaudvilės klebonai ne kartą kreipėsi į vykdomuosius komitetus prašydami leidimo tokioms religinėms eisenoms. Ne tik leidimų, bet ir atsakymų į prašymus negavo. „Buvęs Raseinių vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Z. Butkus Viduklės klebonui pareiškė: Mes jokio leidimo religinėms eisenoms niekada neduosime!“ – užfiksuota minėtame pranešime, be kita, pastebint, jog „todėl nereikėtų stebėtis, jei, praradę viltį gauti eisenoms leidimą, žmonės jo ir neprašo“.
Kai 1980 m. gruodžio 16 d. Kelmėje už procesijų į Šiluvą organizavimą vyko sesers G. J. Stanelytės SJE teismas (skyręs jai 3 metus bausmės bendrojo režimo lageryje), „saugumas norėjo, kad šis procesas įvyktų niekam nežinant – nebuvo pranešta net artimiausiems giminėms“, – rašoma „Kronikoje“. Į teismo salę susirinko teisiamosios draugai ir pažįstami, tačiau buvo išvaryti. Milicija griežčiausiai saugojo teismo duris. Teismo proceso metu einantieji pro šalį klausinėjo, „kokį nusikaltėlį teisia, ir sužinoję, kad teisiama už religiją, už eiseną į Šiluvą, nenorėdavo tikėti ir daugelis pasilikdavo stovėti, norėdami sužinoti, kaip visa baigsis. Atvažiavę tolimą kelią, neprimigę, nevalgę, pastirę nuo šalčio, išstovėjo visą dieną gatvėj. Nors vakarop pradėjo smarkiai lyti, tačiau niekas nesiskirstė“ (ten pat).
Valdžios įniršiui augant
Eisenoms gausėjant ir jų tradicijai nenutrūkstant ir represavus organizatorius, valdžios įniršis augo. Tačiau augo ir žmonių širdžių maldos karštis. Ir trauka į Šiluvą.
Apie 1982-uosius kardinolas Sigitas Tamkevičius savo atsiminimuose („Priespaudos, kovos ir nelaisvės metai:1968–1988“, 2022, p. 238) liudija, kaip „Šiluvos atlaidų maldininkai, jaunimas ir suaugusieji, sekmadienį po pagrindinių šv. Mišių keliais ėjo nuo didžiojo altoriaus per visą bažnyčią į šventorių. Kun. Alfonsas Svarinskas pamoksle faktais apibūdino sunkią dabartinę Bažnyčios padėtį Lietuvoje ir atviras bedievių pastangas ją „likviduoti“. Virš miestelio vis skraidė malūnsparnis, todėl žmonės, esantys toliau nuo garsiakalbių, dėl triukšmo beveik negirdėjo kunigo pamokslo. „Po jo kunigas su kryžiumi rankose, jaunimas ir suaugusieji kalbėdami rožančių pradėjo eiti keliais apie bažnyčią. Ėjo vaikai, studentai, inteligentai, o šalimais – senukai ir ligoniai. Šventoriuje stovintys žmonės klaupėsi. Apėję bažnyčią keliais sugrįžo prie didžiojo altoriaus.“ Procesija apie bažnyčią truko daugiau negu pusantros valandos. Per visus 1982 m. atlaidus Šiluvoje jau buvo išdalyta 38 tūkst. komunikantų (o 1981 m. – 28 tūkst.)…
Šiandienos laisvės kelias – pro Kančių koplytėles
„Paskutinį rugpjūčio sekmadienį pradėjome keliauti į Šiluvą dar tuomet, kai šio pasaulio galingieji planavo sukurti visuomenę be Dievo. Komunizmo kūrėjai mąstė, kad Dievas yra nereikalingas ir jo vietą galįs užimti žmogus. Šio žmogaus leidžiami įstatymai turėjo sukurti šviesų žmonijos rytojų. Religija, ypač krikščionybė, buvo nepageidaujamas reiškinys ir siekta ją uždaryti tarp keturių bažnyčios sienų. Dėl to ir piligrimystės buvo draudžiamos. Anuomet vieša piligrimystė į Šiluvą reiškė ne tik savo tikėjimo viešą išpažinimą, bet ir neįvardytą laisvės siekį. Okupacinė valdžia šito bijojo, todėl teismais bei lageriais bandė visa tai stabdyti. Nepasisekė, nes kova prieš Dievą visuomet pasmerkta pralaimėti“, – sakė kardinolas Sigitas Tamkevičius, iš laiko perspektyvos tarsi apibendrindamas rugpjūčio eisenų tradiciją ir prasmę jau gerokai vėliau, 2013-aisiais, kai viename iš istorinių kelių į Šiluvą tada palaimino mūrines koplytėles, skirtas tarnauti piligrimų maldai.
Dabar Šiluvos piligrimai, keliaujantieji pėsčiomis pagrindiniu keliu iš Raseinių pusės (nuo Katauskių gyvenvietės, kur piligrimystės vietą ženklina kryžiumi), dalį kelio link Apsireiškimo koplyčios gali nukeliauti per šilą, čia melsdamiesi eiti Kryžiaus kelią. Prie 14-os jo koplytėlių apmąstoma Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo istorija, o drauge – ir savo kančių kryžius nešę mūsų tautiečiai: carinės bei sovietinės okupacijos aukos, tremtiniai, nuo KGB persekiojimų nukentėję kunigai bei vyskupai – Vincentas Borisevičius, Mečislovas Reinys, palaimintasis Teofilius Matulionis, taip pat Dievo tarnaitės Adelė Dirsytė ir Elena Spirgevičiūtė, Holokausto aukos, žuvusieji Sausio 13-ąją ir kt. Tai ištisas aukų už laisvę kelias ir proga jame nulenkti galvas laisvės kankiniams.
Kasmet piligrimų eisenose keliauja ir mūsų laisvės draugai iš tarptautinės organizacijos „Tradicija, šeima, nuosavybė“ (TFP). Ši organizacija 1990 m., surinkusi 5 mln. parašų, perdavė juos Kremliui su reikalavimu, kad laisvė Lietuvai turi būti sugrąžinta. TFP nariai kasmet atvyksta į piligriminius žygius Šiluvoje, keliaudami nuo Tytuvėnų su Fatimos Dievo Motinos statula.
Kai 2013 metais Šiluvos šile buvo statomos Kryžiaus kelio koplytėlės, „didysis“ Rytų kaimynas jau tikrai braižė planus, kaip pradėti karo žygį į Ukrainą. Po pusmečio, 2014-ųjų kovą, ši invazija ir prasidėjo. Tad piligrimų eisenose maldoje prisimename ir mūsų brolius Ukrainoje, kurie jau dešimtmetį ir ypač pastaruosius dvejus su puse metų didvyriškai gina savo laisvę.
Šių metų piligrimų eisenose rugpjūčio 25-ąją, sekmadienį, dėkosime už Lietuvos laisvę ir melsime taikos dovanos pasauliui. Kauno arkivyskupo metropolito Kęstučio Kėvalo vadovaujami piligrimai eis nuo Katauskių gyvenvietės, o nuo Tytuvėnų pusės juos lydės Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis. Eisenų pradžia 9 val. Šeimos su vaikais ir tie, kas galėtų žygiuoti trumpesnę kelio atkarpą, kviečiami įsitraukti į eiseną apie 10.15 val. aikštelėje prie šilo. 12 val. Šiluvos bazilikoje bus švenčiama padėkos už laisvę Eucharistija.
Paskutinių vasaros dienų piligrimų eisenos į Šiluvą – tai įžanga į didžiausią rudeninį maldininkų susibūrimą didžiojoje Lietuvos šventovėje – didžiuosius Šilinių atlaidus, kuriuos šiemet švęsime rugsėjo 6–15 d. Į daugiau kaip 400 metų gyvą piligriminę šventovę ir šiandien galima atkeliauti atnešant dangaus pagalbai savojo laikmečio iššūkius ir lūkesčius.
