Vienišas vasarnamis, kurio balkonėlyje sėdėjome su Nina Nikolajevna, stovėjo ant ežero kranto apsuptas tankaus miško, kuris driekėsi iki pat Laplandijos tundrų. Besileidžianti saulė auksino tykius vandenis. Aš gėrėjausi spalvų žaismu ant ežero paviršiaus. Rytais priešaušrio sambrėškose jis būdavo tamsiai mėlynas, auštant – rožinis, paskui – auksinis, veidrodinis, žydras; atėjus vakarui, vėl auksinis, paskui raudonas, violetinis ir juodas. Mėlyname danguje nebuvo jokio debesėlio. Baltoji poliarinė naktis karaliavo visu savo grožiu.
– Pas jus čia taip tyku, kad jaučiuosi tarsi kitoje planetoje ar persikėlęs tris šimtus metų į praeitį, kai žmonių buvo kur kas mažiau, dar nevažinėjo nei traukiniai, nei automobiliai, neskraidė lėktuvai. Tačiau ir tuomet žmonės, ieškodami tylos, traukdavo tolyn į šiaurę, į Arkties vandenyno salas, į Solovkus.
– Tik čia pailsi mano siela, – atsiliepė moteris. – Aplinkui – tik ežerai ir miškai. Dideliame mieste tikrai sunku gyventi: triukšmas, užterštas oras, daug žmonių. O kur žmonės, ten visuomet intrigos, pavydas, šmeižtas ir panašūs dalykai. Kai buvau jauna, miesto gyvenimo tuštybė ir triukšmas man patiko. Tai, kas išorėje, aš priėmiau už gryną pinigą. Ir, žinoma, klydau.
Mano pirmoji santuoka buvo visiškai nesėkminga. Mano vyras buvo gražus ir protingas, tačiau paviršutiniškas, nepadorus, neprincipingas ir netikintis žmogus. Kai mūsų santuoka baigėsi tragedija, aš grįžau prie tikėjimo. Nuvažiavau į Balaamą pas tėvą Joną klausti patarimo, kaip man toliau gyventi. „Nemanykite, kad jau viskas sugriuvo ir gyvenimas baigtas, – pasakė jis. – Jūs jauna, ir daugybė dalykų jūsų gyvenime dar pasikeis. Be to, Viešpats niekuomet neleidžia, kad būtume bandomi virš mūsų jėgų. Visuomet tai prisiminkite.
Yra toks pasakojimas. Vienas vienuolis nuolat dejuodavo, kad jo gyvenimas labai sunkus, prašydamas sau lengvesnio kryžiaus. Kartą jis sapnuoja, tarytum būtų atsidūręs didelėje oloje, kurios sienos nukabinėtos kryžiais. Jų būta auksinių, sidabrinių, geležinių, akmeninių ir kitokių. Staiga pasigirsta balsas: „Tavo malda išklausyta, rinkis kryžių, atitinkantį tavo jėgas.“
Vienuolis suskato ieškoti ir galiausiai susirado mažą medinį kryželį. „Ar galiu jį pasiimti?“ – paklausė jis. – „Čia ir yra tavo kryžius, kiti kur kas sunkesni“, – atsakė balsas.
Jums atrodo, kad jūsų kryžius sunkus, o kadangi aš esu senolis, dažnai girdžiu pasakojant apie tokias baisybes, kad jums tikrai būtų gėda skųstis Dievui. Dažniau melskitės – na, kad ir Jėzaus maldą kartokite – ir atsiduokite Dievo valiai, o Viešpats Dievas pats jums parodys kelią, kuriuo turite eiti. Tuomet vėl aplankykite mane, kaip mokėsiu, taip jums patarsiu“. Ir mes išsiskyrėme.
Praėjo keletas metų. Aš tarnavau vienoje kuklioje įstaigoje ir ramiai gyvenau. Sykį mane pakvietė į vakarėlį. Nors man jau buvo per trisdešimt, prie manęs priėjo vienas truputį už mane vyresnis ponas ir pakvietė šokti. Po to mes susitikome dar porą kartų. Sužinojau, kad šis visų gerbiamas ponas yra viengungis. Be to, vienas turtingiausių Skandinavijos žmonių.
Po dviejų ar trijų mūsų pažinties mėnesių jis pasiūlė tapti jo žmona. Mano tėvai buvo sužavėti: kokia puiki partija! Tačiau aš jau kartą buvau nusvilusi, dėl to paprašiau savo jaunikio duoti man laiko viską apmąstyti. Jis sutiko.
Nuvykusi klausti patarimo pas senolį į Balaamą, viską jam papasakojau. Kelias minutes padūmojęs jis tarė: „Ar prisimenate, sakiau jums, kad viskas išsispręs ir Dievas pats išves jus į reikiamą kelią. Štai ir išvedė. Tik atminkite vieną dalyką – sielvartas ir kančia jame nepradings, tiktai pasikeis.
Vietoj mažo medinio kryželio, nuolankaus, neturtingo, nepastebimo gyvenimo, jums duodamas auksinis kryžius, daug sunkesnis, tačiau ir jį įmanoma nešti, jei būsite gailestinga ir labdaringa kitiems. Vis dėlto šis kryžius sunkesnis. Jums pavydės, šmeiš, bandys supriešinti su vyru, jo šeima ir panašiai. Tačiau jeigu neprisirišite prie turtų, garbės, – o tai greitai jus užgrius – neprisirišite prie gyvenimo tuštybės, tuomet sugebėsite išsaugoti vidinę ramybę, ypač jei stengsitės nuolat melstis Jėzaus malda.
Ir dar duosiu vieną patarimą: vieną mėnesį per metus pasitraukite į nuošalią vietą ir atsidėkite maldai bei mąstymui. Pamatysite, kaip tai naudinga“.
Jau daug metų esu ištekėjusi ir kiekvienais metais mėnesį su visa šeima praleidžiame čia. Iš pradžių vyras ir vaikai ne itin buvo patenkinti, o dabar laukia, kada čia atvažiuosime. Turiu pripažinti, kad senolis buvo teisus. Milijonieriaus kryžius sunkesnis ir pavojingesnis už neturto kryžių. Tikrai lengva išpuikti ir tapti nejautriam kito kančioms.
Naujajame Balaame dabar gyvena nuostabus senolis Mykolas Atsiskyrėlis, – tęsė savo pasakojimą Nona Nikolajevna. – Pasikalbėkite su juo apie savo gyvenimo sunkumus ir jis jums duos patarimų. Pastebėjau, kad jei gyvenime atkakliai ko nors sieki, neatsižvelgdamas į vis didėjančias kliūtis, ir didžiulių pastangų dėka pagaliau pasieki savo, tai neišeina į naudą. Arba visai nusikamuosi ir tapsi viskam abejingas, arba pamatysi, kad stengtis nebuvo verta.
Jei Dievas ko nors nori, tai įvyksta savaime, kaip pasakyta Evangelijoje: „Dievo karalystė ateina nepastebimai… Nes Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.
Anksčiau, kai gyvendama su pirmuoju vyru patyriau didelį sielvartą, vienai savo išmintingai tetai sakiau: „Paliksiu vyrą, viską mesiu, – vėl kaip anksčiau būsiu linksma ir gyvybinga“. O tetulė man atsakė: „Matosi, kad esi jauna, Nina. Nuo savęs niekur nepabėgsi, bet jei tavo sieloje bus ramybė, – visur tau bus gerai. Reikia kantriai melstis ir laukti, o Viešpats savo laiku parodys kelią“.
