Vikipedijos ir kiti autoritetingi žinių šaltiniai sako, kad varnos juodos. Bet kartais pasitaiko ir baltų. Vieni juokauja, kad tai tiesiog varnos – blondinės, rimtesni žino, kad yra toks biocheminis sutrikimas, treti – dar kitaip. Baltos varnos, aišku, retai pasitaiko, bet pasakų herojėmis tampa dažnai.
Taigi, vienoje šalyje gyveno dvi baltos varnos. Abi nebuvo nei dažytos, nei atvežtos iš egzotiškų kraštų, tiesiog tokios išsirito iš kiaušinių, kuriuos sudėjo „eilinė“ juoda varna. Buvo neabejotinai protingos, kaip visos varnos, skraidė kaip visos ir kranksėjo kaip visos. Bet jų gyvenimas kitų varnų apsuptyje susiklostė nevienodai.
Viena nutarė, kad su ta spalva kažkas labai negerai. Norėjo būti juoda, bet buvo balta, ir dėl to ėmė jaustis gyvenimo atskirtyje. Kultūrinė tradicija ir visas folkloras dainavo tik apie visokius juodvarnius (kartais žalvarnius, bet retai), juodi varniukai keistai sukranksėdavo, pamatę baltą tetą, net visokiose vikipedijose buvo parašyta, kad varna yra juodos spalvos paukštis.
Ir ėmė mūsų herojė kovoti už savaip suprastą savo orumą. Reikalavimų sąrašas ilgėjo nebe dienomis. Balta varna turi būti nediskriminuojama, o dėl to reikia sugriauti ligšiolinius varnų sampratos stereotipus. Apie baltą varną kalbėti galima tik pagarbiai, visos varnos turi apsimesti, kad balta spalva iš esmės yra juoda, o geriausiai – paskelbti, kad visos varnos yra vaivorykštės spalvų, tik turi penkiasdešimt skirtingų atspalvių, kurie yra visi lygūs savo vertingume.
Reikia skubiai priimti Vikipedijos pataisą ir išbraukti teiginį, kad varna yra juoda. Visi, kas (dar) galvoja, kad varnos būna juodos ir kranksi, yra tamsuoliai, nemokšos, vakardienos kolorofobai, varnofobai, ir kitokie fobai. Jų pažiūros pasenę, net vemti norisi. Ir iš viso, varna nebūtinai yra varna, ji yra tik varną primenanti gulbė, o gal kilnus baltasis erelis, jei jau taip įsivaizduoja savo tapatybę.
Kadangi varnos šiaip jau yra protingi paukščiai (nepaisant klijuojamų nemokšiškumo etikečių), paukščiai, kartais net mokyti biologijos, tikintys, kad Gamtos Kūrėjas sumanė jas ne pajuokai ir eksperimentams, o rimtai misijai, galima suprasti, kad didžiajai daugumai varnų baltosios bendrapilietės užmojai atrodė ir paiki, ir įžūlūs, o galiausiai viskas atsibodo.
Juk ir paskelbus, kad varnos yra visų vaivorykštės spalvų ir pataisius Vikipediją, iš kiaušinių ritosi dažniausiai juodi varniukai. Tad baltosios varnos gyvenimas, pakeitus spalvų definiciją ir paukščio sąvokos išaiškinimą nė kiek nepagerėjo. Veikiau atvirkščiai. Jei kas dėl varnoms būdingo korektiškumo ir pakranksėdavo, kad ta vaivorykštė yra žydra, visi žinojo, kad ji juoda lyg asfaltas.
Antroji balta varna visiškai neabejojo, kad varnos yra juodos, o jos asmeninis baltumas – tik taisyklę patvirtinanti išimtis. O dar geriau – ypatingas bruožas, galimybę praturtinti varnų bendruomenę ypatingais gebėjimais, kokių juodvarniai gal iš viso neturi. Nėra čia ko pykti ant juodųjų, kad jos tokios išsirito. Mylėti jas reikia, tada ir pati būsi mylima, be jokių fobijų.
O ir Vikipedija juk skelbia išlygą, kad visko ten gamtoje pasitaiko. Būti ypatinga išimtimi šiek tiek kukliau save pajaučiant yra kur kas geriau nei būti amžinai niurzgančia mažuma, keikiančia kitus dėl savo prigimties…
Suprantama, kad ši balta varna nebuvo kaip nors išaukštinta ar vaizduojama baltąja gulbe, bet, kaip ir visos varnos, gyveno savaip laimingą varnos gyvenimą. Beje, išperėjo ir būrį varniukų. Juodų.
O jeigu visai ne juokais, tai 16 metų turėjau tokią garbingą pareigą dirbti Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos Žmogaus teisių komitete. Ne paslaptis, kad mažumų teisės buvo tikrai dažnas klausimas. Kiekvienas atvejis – kurdai, romai, religinės, profesinės ar seksualinės mažumos – turi savo problemų sprendimo specifiką, tačiau vis sprendimai iš esmės priklauso nuo dviejų skirtingų požiūrių į problemos genezę.
Vienas jų, labai mėgstama socialdarvinistų, marksistų ir, kas dabar „ant bangos“, genderistų, teigia, kad stipresnis visada siekia sunaikinti silpnesnį, dauguma visada engia mažumą, pasaulis – tai nuožmios kovos laukas, kuriame nėra jokios meilės ir sutarimo, kuriame išlieka „stipriausieji“.
Mažumos jau pagal apibrėžimą skriaudžiamos, todėl jų teises reikia iškovoti ir ginti jėga bei neapykanta daugumai.
Manoji karta pamena prievarta brukamą „mokslą“ apie klasių kovą, buvo girdėjusi apie aukštesniąsias rases, dabartinė karta mokoma apie lyčių karus, apie tradicinio gyvenimo neva užprogramuotą smurtą šeimoje ir kitas baisybes, kurias galima nugalėti tik ideologiją padarant „mokslu“, griaunant įprastas bendruomeninio gyvenimo tradicijas. (Nė vienas toks griovimas iki šiol nepavyko ir atnešė tik nuoskaudas, bet… galvojama, kad ateis tas „pirmas kartas“).
Krikščioniškas socialinis mokymas teigia, kad visi esame vertingi, visi turime rasti savo vietą gyvenime.
Kitas požiūris teigia, kad gamta ir žmonija yra ne susinaikinimo, o veikiau harmonijos siekianti sistema, kurios teigiamas raidos rezultatas yra ne vienų pergalė prieš kitus, o veikiau sutarimas. Sutarimas, tačiau ne šiaip sau „drungnas“ sandėris, o vadinamas teigiamos sinergijos efektas.
Krikščioniškas socialinis mokymas teigia, kad visi esame vertingi, visi turime rasti savo vietą gyvenime, nes visi turime išskirtinių savybių, kurios praturtina bendruomenę. Tai, ką vadiname tradicija, yra istorijos išgryninta patirtis, kurią reikia stiprinti, o ne griauti.
Geriau pagalvojus, kiekvienas savaip nepakartojamas, esama balta varna, o statistinis „normalus“ individas yra tik matematinė fikcija. Ir vadinamoji mažuma yra ne mažuma prieštaraujanti daugumai, o tiesiog integrali visumos dalis.
Neslėpsiu, kad čia paminėti teoriniai modeliai taip pat yra fikcijos, kaip ir pasaka apie tas baltas varnas. Realus gyvenimas kur kas sudėtingesnis ir jame tikrai yra daug atspalvių. Tenka ir pakovoti, tenka ir sėsti prie derybų stalo, atsinešus visai priešingą realybės „vaizdelį“.
Yra socialinės teorijos apie kuriančiąsias mažumas, yra apie griaunančiąsias, abiejose teorijose „baltosioms varnoms“ skiriamas nemažas dėmesys. Joms belieka pasirinkti tą teoriją. O tuomet ir praktiką.
