Mes ginsime Lietuvos laisvę ir demokratines vertybes! Taip Rusijos grėsmės akivaizdoje mes dažniausiai kartojame savo pasiryžimą. ES vadovai labiau akcentuoja demokratijos vertybių gynimą. Aš neabejoju dėl mūsų daugelio ryžto ginti Lietuvos laisvę. Tikiu tuo, nežiūrint dažnai dominuojančio parodomojo patriotizmo, už kurio slepiasi plika, be tvoros, siena su Baltarusija, bei bejėgiškumas dėl iš tos pusės atskrendančių balionų. Bet, kaip dažnai būna, per pliurpimą pamiršome darbus dirbti.
Su demokratinėmis vertybėmis yra žymiai sunkiau. Pamėginkime kritiškai ir neišsisukinėdami palyginti, kaip buvo sovietmečiu ir kaip yra dabar. O gal nejučia grįžtame į sovietmečio „tvarką“? Tikrai, Lietuvoje ne sovietmetis, tačiau panagrinėkime – jeigu norime, kad sovietmetis nesugrįžtų – kas nepavyko per 35 nepriklausomybės metus.
Ar turime laisvą žiniasklaidą, kuri turėtų būti vienas iš demokratijos ramsčių? Žvelgiant į šią sritį tikrai matome – dar nesukūrėme demokratinės sistemos, o pastaruoju metu sistema panašėja į tik šiek tiek modernizuotą sovietinę. Vis labiau įsigali užsakomoji žiniasklaida. Ji vis labiau vienpusiškai atspindi tik vienos, iš esmės tos pačios komunistinės LGBT, ideologiją. Nors tą ideologiją palaiko mažuma ir Lietuvos, ir pasaulio žmonių. Tačiau „briuseliniai“ ideologai bei mūsų „elitas“, kaip ir sovietmečio komunistai, turi didelį norą mus perauklėti atverčiant į „teisingą“ pasaulėžiūrą.
Kadangi argumentų „už šviesią komunizmo“, o nūdienoje „LGBT-izmo“ pergalę iš esmės nėra, reikia kiek įmanoma geriau nutylėti daugumos nuomonę, o oponentus išteplioti visokiais nepagarbiais epitetais. Panašiai pasielgė Nacionalinio transliuotojo vadovybė, kai stengėsi kiek įmanoma mažiau teikti informacijos apie jų panosėje vykusią 3000 žmonių eiseną „Už gyvybę“ – nes jie atstovavo jai nepatinkančias , pamatines, Europą sukūrusias vertybes.
Šiems eisenoje buvusiems žmonėms yra atgrasus senelių žudymas eutanazijos pagalba, o negimusios gyvybės apsauga yra neabejotina vertybė. Jie labiau norėtų auginti vaikus, o ne vietoje jų globoti tik šuniukus ir kačiukus. Nacionalinis (?) transliuotojas turbūt labai norėjo įtikti Briuselio „komisarams“. Ir čia toli gražu ne vienintelis pavyzdys. Tai kone pastovi praktika. Sovietmečiu tikintieji buvo vaizduojami tamsybininkais, o komunistai ir komjaunuoliai buvo šviesos nešėjai. Jau praktiškai įteisinama tvarka, kai Biblijos citavimas tampa pretekstu teisiškai persekioti tikinčiuosius. Todėl Bažnyčios atstovai pagrįstai atvirai kalba apie realų pavojų Lietuvoje religijos laisvei.
Kadangi argumentų „už šviesią komunizmo“, o nūdienoje „LGBT-izmo“ pergalę iš esmės nėra, reikia kiek įmanoma geriau nutylėti daugumos nuomonę, o oponentus išteplioti visokiais nepagarbiais epitetais.
Kliūva nuo mūsų „pažangių“ ideologų JAV, kol kas vienintelei jėgai, realiai galinčiai sustabdyti V. Putiną. Užsimirštama kieno naikintuvai ir kareiviai saugo Lietuvą. Galbūt išsigandę LGBT ideologijai oponuojančio JAV Prezidento, reikia ar nereikia kritikuoja JAV politiką, taip matyt norėdami sumenkinti šią valstybę. Jie tai daro net nepastebėdami, kad patys dažnai beveik žodis žodin atkartoja Rusijos propagandistų „argumentus“. Vyresni žmonės pamena, kaip sovietmečiu mus įtikinėjo, kad JAV tik uraganai siaučia ir juodaodžius muša.
Vis daugiau žmonių visą tai pastebi ir vis mažiau betiki oficialia vienpuse žiniasklaida. Žmonės ieškodami žinių sulindo į feisbukinius burbulus, kai kurie mažiau politizuotų žinių ieško užsienio žiniasklaidoje, o mūsų dominuojančios žiniasklaidos kanaluose domisi tik oficialiai skelbiamomis sporto ar nusikaltimų naujienomis. Panašiai kaip kad sovietmečiu, žmonės neskaitydavo laikraščių „vedamųjų“ straipsnių, bet tik sporto naujienas ir skelbimus, o tikra informacija keitėsi „virtuvių“ diskusijose ar jos ieškojo klausydami per radiją „užsienio balsų“. Todėl nenuostabu, kad mūsų „prognozuotojus“ vis nustebina „ekspertų“ neprognozuoti rinkimų rezultatai. Taigi, ar daug čia skiriamės nuo sovietmečio?
Savu laiku sovietų veikėjai, balsuodami komunistų partijos suvažiavimuose, nusprendė, kad genetika ir kibernetika yra pseudomokslai. Dabar dažnai balsuojant politikų sudarytose „sveikatos“ tarybose (tame tarpe ir Pasaulinėje Sveikatos organizacijoje), ignoruojant profesionalius mokslinius argumentus ir mokslines diskusijas, buvo „atrastos“ socialines lytis. Ne ką geriau su taip vadinama „žaliąja politika“ kuriai mėgstame „melstis“. Žalieji (?) ideologai nusifantazavo iki to, kad apkaltino karves, kad jos blogos t. y. „ne žalios“. Be to jų išmanymu, dėl klimato kaitos kaltas žmogus, todėl ,matyt, žmonių turėtų būti mažiau. Todėl kaip gyvybės šaltinis toliau puolamos šeimos. Tokiam matymui mokslas vis labiau verčiamas paklusti. Taigi, ar daug čia skiriamės nuo sovietmečio?
Kad būtų tvirtesnė ideologinė argumentacija sovietmetyje buvo perrašoma istorija. Matyt todėl vienas iš buvusių konservatorių lyderių, vargu ar suvokdamas, kad taip tyčiojasi iš partizanų, tremtinių ir Kovo 11 aktą skelbusiųjų ir jį gynusių didvyrių tikėjimo ir idealų, pasakė: „Kai bandėme priimti Partnerystės įstatymą Seime, pasakiau, kad man tai – Kovo 11-osios dalykas“. Išvertus į žmonių kalbą matyt tai reiškia, kad prie Seimo rūmų juos saugoję žmonės neprašė žmonės Dievo pagalbos, bet jau tada svajojo apie LGBT idealus ir vienalyčių santuokų įteisinimą bei kone mojavo vaivorykštinėmis vėliavomis. Ar toli nuo sovietmečio nukeliavome?
Žmonės dažnai apeliuoja į Lietuvos Konstituciją, į ten parašytus teisingus žodžius. Sovietmečiu žmonės irgi Sovietinėje Konstitucijoje galėjo perskaityti tinkamų žodžių. Tačiau Komunistų partija juos išaiškindavo „taip, kaip reikia“. Dabar Lietuvos Konstitucinis teismas, įkvėptas LGBT dvasių, savo išaiškinimais vėl gi „dvasių“ pagalba iš esmės Konstituciją perrašo, o jiems palankūs „ekspertai“ grasina dar labiau ją perrašyti. Sunku nepastebėti, kad dabar už neapykantos kalbos kurstymą „pažangios“ ideologijos reiškėjai dažnai baudžiami žymiai atlaidžiau, ir daug kartų griežčiau baudžiami „neteisingi“ reiškėjai. Sovietmečiu irgi atlaidžiau buvo žiūrima į nomenklatūros atžalų „griekus“. Taigi, ar daug čia skiriamės nuo sovietmečio?
Ar turime stiprias nevyriausybines (NVO) organizacijas? Sovietmečiu buvo spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai ir kelios draugijos. Dabar turime tūkstančius NVO organizacijų . Gražu? Deja, tikrai ne viskas. Juk reikia žiūrėti , iš kur pinigai jas išlaikyti atkeliauja, kas „muziką užsako“. Sovietmečiu Komunistų partija tas organizacijas ir draugijas maitino tam, kad jos garbintų TSKP vadus. Dabar dominuoja ES biurokratų „teisingai“ ideologizuota ir jiems pataikaujančių Lietuvos valdančiųjų parama NVO daugiausia teikiant ją gausiems „tinkamiems“ projektams. Beje, panašiai finansuojamos iš biudžeto ir politinės partijos.
Dabar NVO finansavimo mechanizmas sudėtingesnis, bet savo esme labai jau panašus į buvusį. Viso to rezultatas – propagandiškai , kaip ir sovietmečiu galima pasigirti, kad „šviesūs“, visuomeniškai aktyvūs žmones remia, dažnai sveikam protui prieštaraujančias, idėjas. Todėl „gerosios“ NVO padeda diegti mokykloje Gyvenimo įgūdžių programas tam, kad mūsų vaikai nuo mažumės būtų pratinami prie lytinių santykių , kiekvieną dieną abejotų savo lytine tapatybe ir būtų tinkami LGBT ideologijos įgyvendinimui. Panašiai sovietmečiu buvo prievarta ugdomas komunizmo statytojas. Taigi, ar toli nuo sovietmečio nukeliavom?
Galima būtų tęsti, bet atsakykime kiekvienas sau – ar norime visa tai pataisyti, taip, kaip saugodami Lietuvos Seimą mes tada prašėme Dievo? Ar mes patyrę sovietmečio siaubą, nejučia patys norime į jį sugrįžti? Ar galų gale Rusijos grėsmės akivaizdoje ir žinant, kad kiekvieną dieną Lietuvoje išmiršta (gimsta mažiau nei miršta) ne karo metu apie 50 žmonių, prisiversime atsikvošėti ir susitelksime prie tikrų, o ne išgalvotų problemų, be parodomojo patriotizmo bei visuomenės priešinimo politikos? Netikiu, kad Lietuvos žmonės nori grįžti į sovietmetį.
