Pasaulio sveikatos organizacijos (toliau – PSO) puslapyje 2020 m. spalio mėnesį buvo paskelbtas John P. A. Ioannidis (Džonas Joanidis), Stanfordo universiteto profesoriaus, straipsnis Infection fatality rate of COVID-19 inferred from seroprevalence data. Jame tiriamas koronaviruso infekcijos mirštamumo laipsnis (infection fatality rate, nepainioti su case fatality rate), t.y. kokia yra užsikrėtusio asmens mirties tikimybė. Tyrimas buvo atliekamas remiantis serologinio paplitimo (asmenų, kurių COVID-19 kraujo serumo mėginių rezultatas yra teigiamas) vertinimais. Detaliai su straipsnio metodologija ir tyrimo eiga galite susipažinti nuorodoje.
Taigi, profesorius Ioannidis, ištyręs duomenis iš 51 vietovės, nustatė, kad vidutinis mirštamumas nuo koronaviruso infekcijos, apimant visas amžiaus grupes, yra 0.23 proc. (dvidešimt trys šimtosios procento). Tuo tarpu žmonėms, jaunesniems nei 70 metų, vidutinis infekcijos mirštamumo rodiklis yra 0.05 proc. (penkios šimtosios procento). Jums neatrodo kažkaip mažokai, kaip karantino priemonių pagrindas?
Yra ir dar naujesnių duomenų. Tas pats profesorius Ioannidis 2021 m. kovo mėnesį publikuotame straipsnyje nurodo, kad vidutinis pasaulinis infekcijos mirštamumo rodiklis gali būti apie 0.15 proc., t.y. dar mažesnis nei galvota anksčiau. Šiame straipsnyje taip pat kritikuojamas vadinamųjų „perteklinių mirčių“ (excess deaths) skaičiavimo metodas. Pavyzdžiui, per pirmąją bangą skaičiuotas 8071 mirčių perteklius Vokietijoje tapo 4926 mirčių deficitu, įvertinus demografinius pokyčius.
Toliau. Mums štai jau daugiau kaip metus laiko teigiama, kad koronavirusinė infekcija – tai baisiai mirtina ir pavojinga liga, kad nesiėmus griežtų pandemijos suvaldymo priemonių, pasmerkiame gyventojus, ypač vyresnio amžiaus, vos ne neišvengiamai mirčiai ir taip toliau, ir panašiai.
Kas prisimenate, kaip mums visiems griežtai, netgi kategoriškai, draudė lyginti koronavirusinę infekciją su gripu? Kas neprisimenate – primenu: štai 2020 m. liepos 19 d. Lietuvos Rytą šokiruoja, kiek kartų COVID-19 mirtinesnė už paprastą gripą; 2020 m. spalio 10 d. DELFI už nederamus palyginimus doroja D. Trumpą ir ragina imtis „griežtesnių apsaugos priemonių“; 2020 m. gruodžio 3 d. LRT teigia, kad COVID-19 jau nusinešė gerokai daugiau gyvybių nei gripas per pastaruosius kelerius metus kartu sudėjus; 2020 m. gruodžio 23 d. Higienos institutas demaskuoja „melagienas“, tvirtindamas, kad „bendras fiksuotas COVID-19 Lietuvoje sukeltų mirčių skaičius dešimt kartų lenkia 2019 metais gripo sukeltų mirčių skaičių“; tokių ir panašių straipsnių būtų galima rasti daugybę.
Tačiau štai Dr. Simon James Thornley (Saimonas Džeimsas Tornlis) iš Oklando universiteto Naujojoje Zelandijoje paiškina, kad, žmonėms iki 70 metų koronaviruso infekcijos mirštamumo rodiklis nuo praktiškai nesiskiria nuo gripo: 0.039 proc. sezoninio gripo atveju ir 0.05 proc. COVID-19. Be to, Dr. Thornley aiškiai nurodo COVID-19 mirčių skaičiavimo metodologijos trūkumus. Pavyzdžiui, atlikus tyrimą, paaiškėjo, kad tik 12 proc. nuo Italijoje statistiškai fiksuotų COVID-19 mirčių yra tiesiogiai susijusios su virusu.
Lietuva šiuo atveju ne išimtis: Statistikos departamento svetainėje pateikiami 3 mirties nuo koronaviruso apibrėžimai bei nurodoma, kad „3 mirties apibrėžimas papildomai apima ir kitus mirties atvejus, kuomet asmuo mirė turėdamas ne senesnį nei keturių savaičių teigiamą diagnostinio tyrimo atsakymą. Neįtrauktos išorinės mirties priežastys“. Tai reiškia, kad jeigu jums buvo patvirtintas teigiamas COVID-19 atvejis ir turėjote nelaimės mirti per 4 savaites nuo šio testo atlikimo, neišvengiamai papildysite viruso aukų statistiką, nebent jūsų mirties priežastis bus išorinė.
Kur link aš vedu? Taigi, mes turime, iš vienos pusės – virusą, nuo kurio sukeliamos ligos išgyvena 99.77 proc. populiacijos (99.95 proc. jaunesnių, nei 70 metų žmonių), kitaip tariant, ligą, savo pagrindiniu pavojingumo rodikliu praktiškai nesiskiriančią nuo paprasto gripo, ir, iš kitos pusės – vyriausybių reakciją – privalomas kaukes, ištisų verslo sektorių uždarymą, draudimą judėti tarp šalių ir šalių viduje, draudimą susitikti net su savo artimaisiais, kitaip tariant – nebūtiną, nepagrįstą ir neproporcingą pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių ribojimą. Tuo atveju, jeigu skaitytojams mano nuomonė dėl ribojimų pobūdžio pasirodytų per mažai autoritetinga, kviečiu pasiklausyti Lord Sumption (Lordas Samptonas), įtakingo britų teisininko, intelektualo, buvusio Aukščiausiojo Teismo teisėjo, minčių, kuriomis filosofė Dr. Nida Vasiliauskaitė prieš kurį laiką jau buvo pasidalinusi savo feisbuko paskyroje.
Taip, tiesa yra tai, kad pandemijos pradžioje ta pati Pasaulio sveikatos organizacija galimą mirtingumą nuo COVID-19 prognozavo tarp 3-4 proc. (crude mortality rate atveju) (2020 m. kovo 17 d. įrašas). Tai lėmė neraminančias mirčių prognozes ir būtent tuo buvo teisinamos karantino priemonės visame pasaulyje. Tačiau ką turi daryti bet kuri demokratinės šalies vyriausybė, vos tik sužinojusi, kad jos pritaikyti pagrindinių piliečių teisių ir laisvių ribojimai nebeturi pagrindo? Teisingai, nedelsiant tokius ribojimus atšaukti, kaip tai padarė Floridos gubernatorius de Santis.
Gerai, tai gal karantino priemonės padeda suvaldyti viruso plitimą ir taip apsaugoti nuo perkaitimo šalių sveikatos apsaugos sistemas? Visi prisimename, kad Švedijos atvejis mūsuose buvo vertinamas kaip katastrofinė strategija, kažkas netgi teikėsi tai sulyginti su senyvų piliečių genocidu. Tačiau vėliau tokios kalbos pritilo, nes „genocidas“ paprasčiausiai neįvyko. Kaip jis, atšaukus ribojimus, neįvyko nei Floridoje, nei Teksase.
Tai jeigu anksčiau mums buvo aiškinama, kad gerai, Švedijoje tokia strategija gali veikti, nes jie, skandinavai, gerbia įstatymus ir mentalitetas jų kitoks, ir šiaip atsakingesni už mus, lietuvius (ignoruojant milžinišką imigrantų skaičių toje šalyje), tai ką pasakysite dabar? Gal mes, lietuviai, prastesni ir už Floridos, ir Teksaso gyventojus?
O dėl perpildytų ligoninių argumento, jis man vienintelis dar visai neseniai atrodė logiškas. Juk nuolat rodė pavargusius didvyrius savanorius respiratorių nuspaustais veidais, pasakojo širdį spaudžiančias istorijas tiesiogiai iš fronto kovoje su klastingu virusu. Žodžiu, perpildytų ligoninių situacija buvo pateikiama, kaip precedento neturintis fenomenas, dėl kurio mums visiems verta truputį pakentėti, idant išsaugotume mūsų sveikatos apsaugą.
Kaip paaiškėjo, tai joks ne fenomenas, nei pasaulyje, nei pas mus, Lietuvoje. Štai 2018 m. vasarį dėl gripo epidemijos Kaune vaikai nebetelpa į suaugusiųjų skyrių; 2017 m. sausį Prancūzijos ligoninės artėjo prie savo galimybių teikti medicinos pagalbą ribų; panaši padėtis JK ligoninėse; 2018 m. situacija Airijoje; dėl gripo epidemijos statomos papildomos lovos Vilniuje. Ir čia tik keletas nuorodų, kurias greitosiomis pavyko surinkti įvedus raktinius paieškos žodžius į Google.
Gal turime tiesiog naivią ir nekompetentingą valdžią?
Na, tai galbūt mūsų vyriausybė ir visa jos šlovinga ekspertų taryba tiesiog nežino, kad realūs mirtingumo nuo infekcijos rodikliai yra gerokai mažesni, nei prognozuota? Gal jie vis dar vadovaujasi pasenusiais duomenimis? Kitaip tariant, gal turime tiesiog naivią ir nekompetentingą valdžią, kuri, nenorėdama nieko blogo, o tik apsaugoti visus nuo mirtino viruso, laikinai priėmė galbūt ne visai adekvačias pandemijos suvaldymo priemones?
Atsakydamas nurodysiu, kad teisėje yra tokia formuluotė „žinojo arba privalėjo žinoti“. Ji, be kita ko, reiškia, kad asmuo negali remtis tam tikros informacijos nežinojimo faktu, jei tą informaciją jam privaloma surinkti pagal, pavyzdžiui, einamas pareigas. Nuo to „žinojimo momento“ nustatymo gali būti skaičiuojama ir, pavyzdžiui, tęstiniais veiksmais daroma žala. Taigi, mūsų valstybė, būdama, be kita ko, PSO nare, nuolat remdamasi šios organizacijos teikiamomis rekomendacijomis, privalėjo žinoti apie gerokai sumažėjusius mirtingumo rodiklius, o tai sužinojusi – nedelsdama atšaukti visas konstitucines laisves ribojančias priemones, tačiau to nepadarė.
Vietoje to, mūsų vyriausybė mums siūlo „galimybių pasą“, kuris yra ne kas kita, kaip tolesnė piliečių konstitucinių teisių ir laisvių ribojimo, ne pandemijos, o piliečių suvaldymo priemonė. Paminėtina, kad „vakcinų pasus“ aukščiau minėtas Floridos gubernatorius de Santis uždraudė tokiais žodžiais: „Visiškai nepriimtina valstybiniam ar privačiam sektoriui primesti vakcinacijos įrodymų reikalavimus, kad būtų galima įprastai dalyvauti visuomenės gyvenime“.
Trumpai tariant, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad mūsų vyriausybėje sėdi nekompetentingi kvailiai. Bet ar kada pagalvojote, o ką, jei taip nėra? O ką, jei jie puikiai supranta ir tikrąjį viruso (ne)pavojingumą, ir karantino priemonių (ne)veiksmingumą, ir, kartu, karantino priemonių faktinį poveikį? Jei jie visai ne naivūs ir ne nekompetentingi? Kaip tada jūs vertintumėte tokius veiksmus?
