Šeštadienį, balandžio 17 d., Casamari abatijoje, už 100 km į pietryčius nuo Romos, Bažnyčios palaimintaisiais paskelbti šeši cistersų vienuoliai. Juos XVIII amžiaus pabaigoje iš neapykantos krikščionių tikėjimui žiauriai nužudė Napoleono kariai, kurie, plėšikaudami ir savivaliaudami, nužudė šimtus nekaltų pietinės Italijos gyventojų.
Apeigoms, kuriose dalyvavo abatijos vienuoliai ir daugelis vietos tikinčiųjų, susirinkusių į Casamari bazilikos šventorių, popiežiaus vardu vadovavo Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas kardinolas Marcello Semeraro.
1799 metais Napoleono kariai, žlugus trumpai gyvavusiai Neapolio Respublikai, netvarkingai traukėsi į šiaurę, pakeliui gegužės 10 d. nusiaubė Cassino benediktinų abatiją, gegužės 11 d. terorizavo ir žudė dabartinės Frozinonės provincijos gyventojus, gegužės 12 d. Isola di Liri miestelyje nužudė penkis šimtus žmonių, nusiaubė jų nuosavybę ir išniekino bažnyčias. Tačiau to buvo negana. Gegužės 13 d. vakarą kelios dešimtys karių užpuolė Casamari abatiją, vienuoliai išsibėgiojo, išskyrus abatijos priorą t. Simeoną Cardoną, kuris buvo prancūzas, kaip ir įsiveržę kariai, ir kiek buvo įmanoma, paslaugiai priėmė nekviestus svečius. Su juo buvo dar penki vienuoliai, iš kurių trys prancūzai. Jie pasiliko gelbėti išniekintą Eucharistiją, paslėpti taures, surinkti išmėtytas konsekruotas ostijas, šalinti profanacijos pėdsakus.
Įtūžę bedieviai, nesitenkindami tik liturginiais indais, atsuko savo kardus, bajonetes ir arkebūzų vamzdžius į cisterų vienuolius – priorą t. Simeoną Cardoną, gimusį Paryžiuje, t. Dominyką Zawrelį, gimusį Prahoje, prancūzus br. Maturiną Pitri iš Fontenblo, br. Albertiną Maisonade’ą iš Bordo, br. Modestą Burgeną iš Burgundijos ir italą br. Zosimą Brambatą iš Milano. Keturi broliai mirė tą pačią naktį, prioras kitą rytą, o vieno sunkiai sužeisto brolio kančia baigėsi po trijų dienų.
Praėjus pavojui į abatiją sugrįžę broliai cistersai nužudytuosius palaidojo ne abatijos kapinėse, o bažnyčioje.
Popiežius Pranciškus 2020 m. gegužės 26 dieną leido po, kiek daugiau nei metus trukusio diecezinio tyrimo (2014 gruodžio–2016 vasario) ir Romoje per ketverius metus atliktų procedūrų, paskelbti, kad šeši cistersai vienuoliai 1799 metų gegužės 13–16 dienomis buvo nužudyti iš neapykantos tikėjimui.
Casamari cistersų bendruomenė labai atsigavo po šešių brolių kankinystės, sulaukė Šventojo Sosto paramos, ypač popiežiaus Pijaus XI, paraginusio plėstis į užsienį. Casamari abatijos cistersų bendruomenės du šimtai brolių šiandien gyvena Italijoje, Brazilijoje, JAV ir ypač sėkmingai apaštalauja Etiopijoje ir Eritrėjoje, kur šešiose abatijose ir keliose misijose gyvena apie šimtas vietinių cisterų.
„Mūsų kankinių liudijimo neriboja laikas: jie yra Casamari abatijos „gyvieji akmenys“, paskatinę monastinės bendruomenės atsinaujinimo ir malonės pradžią”, – sakė šešių palaimintųjų cistersų kankinių bylos postulatorius, t. Pierdomenico Volpi O. Cist. (Casamari).
