Sausio 15-ąją minime kunigo Stanislovo Pijaus Rimkaus, pirmojo 1940 m. komunistų areštuoto Lietuvos katalikų kunigo, be kaltės suimto ir nukankinto sovietiniuose kalėjimuose, gimtadienį.
Stanislovas Pijus Rimkus, dažnai vadinamas tiesiog Kražių vikaru, gyveno vos 30 metų ir tik ketverius metus kunigavo. Kražiškių prisiminimuose ilgam išliko neišdildomi įspūdžiai apie stebinančią kun. Rimkaus veiklą, vos per ketverius metus kone visus parapijiečius atvedusią į dvasinį atgimimą. Savo primicijų devizu pasirinkęs šūkį „Matykite, kad aš ne tik sau vargau, bet visiems, kurie ieško tiesos“, jis ištikimai jo laikėsi, svajodamas tapti kankiniu ir visą gyvenimą paaukoti tikėjimo skleidimui ir Katalikų Bažnyčios stiprinimui.
Būsimasis Kražių vikaras gimė 1912 m. sausio 15 d. Kvėdarnos parapijoje Pašlynio vienkiemyje. Buvo jauniausias 5 vaikų šeimoje. Anksti neteko tėvo, bet turėjo maldingos ir kilnios sielos motiną, kuri, nors ir gyvendama sunkiomis sąlygomis, leido vaikus į mokslą. Kunigo sesuo Kristina prisimena, kad broliui dar negimus „mama jau meldė Dievo, kad jai duotų berniuką, kurį jau tada Dievui paaukojo ir pasiryžo išleisti į kunigus“.
Mokslo siekė trise – broliai Stasiukas ir Antanas drauge su seserimi Kristina. Pradžioje –Kvėdarnos pradinėje, vėliau – Rietavo progimnazijoje ir Švėkšnos gimnazijoje. Jau tuomet išryškėjo stipri jauniausiojo brolio įtaka šeimoje – jis subūrė vyresniuosius į darnią komandą, kuri, jam baigus seminariją, drauge išvyks į Kražius ir taps parapijos dvasinio atgimimo branduoliu. O vėliau, jau po kun. Stanislovo Pijaus Rimkaus mirties, ta pati komanda rūpinsis kunigo kankinio atminimo išsaugojimu, rinks ir perrašinės jo pamokslus, dvasines įžvalgas.
Pagrindinė pagalbininkė visuose brolio darbuose ir sumanymuose buvo sesuo Kristina, visą savo gyvenimą paskyrusi brolio veiklai įprasminti. Tai ji sugebėjo įkalbėti kun. Stanislovą pažinojusius žmones pasidalyti savo prisiminimais ir taip sukaupė nemažą archyvą.
Savo dienoraštyje Kristina Rimkutė prisimena: „Mėgiamiausias buvo žaidimas netoli namų žvyrduobėj, padarydavome altorių, o kiečių žolės vaizduodavo besimeldžiančius žmones. Stasius laikydavo kaip kunigas „mišias“, o mes jam patarnaudavome. Kai tik jis pramoko rašyti, tai mėgdavo su kreida ant sienų pasirašinėti – klebonas Stanislovas Rimkus.“
Kitame prisiminimų puslapyje ji pasakoja: „Stasys buvo pilnas tikybos minčių, pilnas ryto maldų, tekstų, katekizmo žodžių, maldingų knygelių minčių nuo pat jauno mokinuko. Kaip jis godžiai, tiesiog kalte kalė kiekvieną patarimą iš knygelės „Filiotėja, kelias į maldingą gyvenimą“, kaip nekrisdavo iš rankų „Kristaus sekimo“ knygelė laike atostogų, kada parvažiuodavo iš Rietavo ar Švėkšnos mokyklų.“
Dar besimokydamas gimnazijoje, savo tėviškėje Stanislovas Pijus Rimkus įsteigė „Pavasario“ organizaciją, rengė susirinkimus, gegužines, minėjimus, o juose vyko improvizuoti vaidinimai. Tai buvo pirmieji jaunuolio žingsniai burti bendruomenę, skatinti gręžtis į gėrį ir tiesą.
Įstojęs į Telšių kunigų seminariją, būsimasis kunigas į savo knygelę užsirašo 55 pasiryžimus bei įstatymus sau pačiam, savo asmens dvasiniam tobulinimui. Nuo pat jaunų dienų pasižymėjęs stipria valia, jis griežtai jų laikosi, neleisdamas sau nukrypti nė žingsnio į šoną. Savo knygelėje jis užrašo: „Jėzau, tau gyvenu, tau kenčiu, tau myliu, tau mirštu… Širdis Kristui, darbas Bažnyčiai.“
Rimkus labai rimtai rengėsi kunigo tarnystei. Dar besimokydamas gimnazijoje jis stengdavosi kuo racionaliau panaudoti laisvas valandas, aktyviai dalyvaudamas įvairiausių organizacijų veikloje, rinkdamas medžiagą iš knygų, laikraščių, klasifikuodamas ją pagal temas ir taip ruošdamasis būsimam kunigo darbui.
Šių didelių pastangų nuostabus vaisius buvo jauno, dvidešimt ketverių metų sulaukusio kunigo Stanislovo Pijaus Rimkaus primicijos 1936 m. birželio 21 d. Kvėdarnoje. Po kunigystės šventimų kurso draugai pavedė kun. Stanislovui visų neopresbiterių vardu tarti seminarijai atsisveikinimo žodį, o vyskupas, vertindamas jauno kunigo šviesią ir pamaldžią sielą, nukreipė jį į vieną žymiausių Žemaitijos parapijų – Kražius.
Tuo metu Kražių, praeityje skleidusių šviesą visai Žemaičių žemei, šlovė jau buvo beblėstanti, krikščioniškasis gyvenimas čia vos ruseno. Štai todėl buvo reikalingas apaštalas, kuris švento gyvenimo pavyzdžiu ir sumania veikla paskatintų Kražių atgimimą. Tokio apaštalo savybėmis Apvaizda buvo apdovanojusi kun Stanislovą. Artimieji pasakoja, kad jis išsiskyrė gera iškalba, turėjo puikius organizacinius gebėjimus, skaisčią sielą ir plačią, dosnią, mylinčią širdį.
Kražiškiai prisimena, kad Rimkus buvęs šviesaus veido, turėjęs labai gražų balsą, puikiai sakydavęs pamokslus – neilgus, ugningus, dažnai parklupdančius visą bažnyčią ant kelių. Labiausiai parapijiečius žavėjo vulkaninė kunigo energija, jo neblėstantis užsidegimas, linksmumas, nuoširdus paprastumas. Kad ir ką dirbdamas ar organizuodamas, Rimkus visada būdavo labai atkaklus, ištvermingas, tvirtas ir nepailstantis. Kražių gyvenime jis padarė tiesiog revoliucinį perversmą. Renginys vijo renginį, programa – programą, šventė – šventę…
Nuo pat pirmųjų tarnystės dienų Kražiuose kun. Rimkaus dėmesio centre buvo parapijos atgimimas. Jis nedejavo dėl nedidelio žmonių, lankančių bažnyčią, skaičiaus. Uoliai lankydamas parapijiečius, pirmiausia siekė suburti bendruomenę. „Dabar mano darbo tik pradžia, – pasakojo jis broliui Antanui, – pirma reikia parapijos dirvonus išplėšti, o tik paskui akėti ir švelnesnę pamaldumo sėklą sėti. Dabar turiu prasivalyti atmosferą, suburti žmones savo žinion, visus sujungti į draugijas, stiprinti jas, o vėliau per jas nešti šventumą ir Eucharistijos meilę.“
O Eucharistiją jis ypač mylėjo. Dar daugiau – Eucharistiją laikė pagrindiniu tikinčiojo gyvenimo „dinamitu“.Todėl, visame kame siekdamas tvarkos, vikaras Kražiuose paskyrė dienas, kada ir kokia parapijiečių grupė turi eiti priimti šio sakramento: I mėnesio sekmadienis – vyrai, II sekmadienis – vaikai, III – merginos, IV – moterys. Ano meto mokinė prisimena, kad vaikų sekmadienis prasidėdavo 9 val. Mišiomis ir pamokslu. Per Mišias vaikai, susirikiavę bažnyčioje, garsiai melsdavosi ir giedodavo, o po pamaldų dalyvaudavo susirinkimuose, kurių metu buvo skaitomos paskaitėlės, rodoma meninė programa, žaidžiami žaidimai. Šv. Komunija visuomet pirmiausia būdavo dalijama tai grupei, kuriai buvo paskirtas sekmadienis. Priėmusioji greta persiskirdavo – du sukdavo į dešinę, du – į kairę – ir klaupdavosi gale. Ne, tai nebuvo „kareiviška“ kunigo išmonė. Ši tvarka ugdė drausmę, pareigingumą, dėmesingumą vienas kitam ir bendruomeniškumą.
Eucharistiją jis ypač mylėjo.
Kunigas Rimkus siekė, kad dalyvavimas šv. Mišiose būtų sąmoningas, žmonėms suprantamas. Jau tada jis jautė, kad liturgijai būtina gimtoji kalba: užsakydavo ir platindavo mažyčius kiekvienam sekmadieniui skirtus „mišolėlius“, kuriuose šalia lotyniško teksto būdavo ir lietuviškas vertimas.
Jo vedamos rekolekcijos buvo ne vien pamokslų ciklai, bet ištisas sąrašas iš sakyklos diktuojamų kataliko pareigų ir būtinų praktiškų pasiryžimų: 1) būti skaisčiam ir vykdyti Dievo ir Bažnyčios įsakymus, 2) šeimoje praktikuoti bendrą maldą ir dvasinį skaitymą, 3) daugiau skaityti gerų knygų, 4) nė vieno sekmadienio be šv. Mišių, nė vieno mėnesio be išpažinties ir komunijos, 5) atsisakyti alkoholinių gėrimų, 6) paaukoti savo šeimą Švč. Jėzaus Širdžiai, 7) giedoti bažnyčioje ir namuose, 8) globoti mažuosius ir vargšus, 9) katalikiškai sveikintis, 10) statyti ir puošti kryžius sodybose, pakelėse.
Tačiau vien tik bažnytine veikla jis neapsiribojo. Ir čia jam labai padėjo drauge į Kražius atvykusi ištikimiausia ir laiko patikrinta komanda – sesuo Kristina ir brolis Antanas.
Pats liepsnodamas Kristaus meile, kun. Stanislovas stengėsi ja uždegti visų jam prieinamų žmonių širdis. Išprašęs iš klebono seną namą, jį rekonstravo ir čia įsteigė pavasarininkų ramovę. Vienas iš pirmųjų joje įsikūręs Kražių skerdynių muziejus įprasmino vos prieš 50 metų miestelyje praūžusius įvykius. Ramovėje buvo biblioteka, sesers Kristinos prižiūrima arbatinė-bufetas be alkoholinių gėrimų, ir erdvi 300 vietų salė, kurioje dažnai vykdavo susirinkimai ir meninės saviveiklos pasirodymai. O jos tuo metu Kražiuose buvo itin gausu – grodavo savi skudutininkų ir styginių instrumentų orkestrai, paties kunigo suburtas pučiamųjų orkestras, veikė šokių ratelis, aktorių teatras. Per ketverius Rimkaus kunigavimo metus Kražiuose buvo pastatyti net 7 spektakliai. Prie Kražantės įrengta inventoriumi aprūpinta sporto aikštė pritraukdavo daug jaunimo ir vaikų.
Kražiuose veikė net keliolika katalikiškų organizacijų, į jų veiklą buvo įtraukta visa parapija. Ne vienai organizacijai pats vikaras ir vadovavo. Su pavasarininkais ir šauliais jis organizuodavo kongresėlius, kuriuos paįvairindavo gyvieji paveikslai ir teatralizuotos eisenos. Šiose iškilmėse dažnai dalyvaudavo žinomi tarpukario visuomenės veikėjai – profesorius Juozas Eretas, generolas Stasys Raštikis, radijo laidų vedėjas, smagių kupletų kūrėjas ir atlikėjas Petras Biržys, visiems žinomas kaip Pupų Dėdė.
Rimkaus iniciatyva buvo pradėtas leisti vietos laikraštis „Kražių aidai“. Jame buvo skelbiami ir paties kunigo straipsniai, ugdantys parapijiečių patriotiškumą, tėvynės meilę, krikščioniškąjį dvasingumą.
Rudenį ir žiemą Kražiuose veikė liaudies universitetas. Universiteto rektoriumi buvo pats kun. Rimkus, o lektoriai (maždaug 18 asmenų) – įvairių profesijų inteligentai, vietiniai ir iš kitur pakviesti mokytojai, gydytojai, kunigai, agronomai, studentai, ir kitų profesijų atstovai. Užsiėmimai vykdavo šeštadienių vakarais po 2–3 valandas, o 300 vietų salė būdavo perpildyta. Tradiciškai paskaitos baigdavosi menine programa.
Tačiau didžiausios jaunojo vikaro viltys buvo nukreiptos į jaunąją kartą. Ir tai suprantama, nes jie turėjo būti tas pamatas, ant kurio kun. Rimkus norėjo statyti savo šventų svajonių rūmą – nuoširdžiai tikinčią buvusių bažnyčios gynėjų – kankinių palikuonių parapiją. Viskam jis rasdavo laiko, visur spėdavo, tik niekas nežinojo, kiek valandų tekdavo miegui ar asmeninėms reikmėms.
didžiausios jaunojo vikaro viltys buvo nukreiptos į jaunąją kartą.
Jo mokiniams visam gyvenimui įstrigo tikybos pamokos mokykloje, kai jaunasis vikaras nesitenkindamas vien pasakojimu, vesdavo vaikus į bažnyčią ir viską rodydavo: vaikai suklaupdavo presbiterijoje ir iš šono stebėdavo, kaip klebonas iš lėto aukodavo šv. Mišias, o tikybos dėstytojas pasakodavo apie kiekvieną Mišių akimirką.
Kun. Stanislovas parapijos jaunimui nuobodžiauti neleisdavo – duodavo ilgą užduočių sąrašą. „Pradėk nuo maldos. Ar moki melstis? Ar moki giesmių?“ Giesmės, deklamacijos, inscenizacijos, bendrų skaitymų valanda ramovėje, namuose, pas kaimynus, trumpos rekolekcijos, liturginiai kursai, giesmelių pamokos, blaivybės šūkių plakatai, rašybos pratimai, rankų darbeliai…
Įdarbinami buvo visi. Jis labai sumaniai mokėjo surasti visiems darbo. Vieną darbą atlikęs jaunuolis ar mergaitė tuoj buvo kviečiami į kitą talką. Rimkus neleido dirbti kaip pakliūva, draudė skaityti knygas be atrankos. Ir darbas, ir skaitymas turėjo būti iš anksto apsvarstyti, sudarytas planas.
Mokydamas tikėjimo tiesų, jis rasdavo laiko pakalbėti ir apie tvarką sodybose, apsileidimą, elgesį keliaujant į mokyklą. Jis norėjo paveikti vaikus, kad ateityje nebūtų kartojamos tėvų klaidos, kad kraštas darytųsi šviesesnis, kultūringesnis
Kilęs iš dainingos šeimos, Rimkus labai mėgo dainą. Jis dainavo skambiu tenoru, nuolat nešiojosi bloknotėlį su dainų pavadinimais. Pakakdavo žvilgtelti į jį – ir skambėdavo daina, taikliai parinkta pagal akimirkos nuotaiką. Kartais jis sumaniai perfrazuodavo tekstą, pakreipdamas jį pageidaujama linkme arba sukurdavo dainą pats. Kunigo brolis yra surinkęs net 220 dainų iš Stanislovo Rimkaus repertuaro. Kun. Stanislovas suprato, kad bendra giesmė ir malda suartina žmones, ištirpdo susvetimėjimą. Todėl ir stengėsi pratinti parapijiečius bendrai melstis ir giedoti.
Daina tapo ir jo paties lemties pranašu.
Daina tapo ir jo paties lemties pranašu. Jau Lietuvai netekus Nepriklausomybės, Rimkus užrašo savo dainos tekstą: „Sudiev, sesutės lietuvaitės, sudiev, darželių žolynai, sudiev, ir Kražių pašalėliai, aš išvažiuoju amžinai…“
Jaunas, aktyvus kunigas Stanislovas Pijus Rimkus nuo pat pirmųjų 1940-ųjų metų okupacijos dienų buvo atidžiai sekamas, stebimas kiekvienas jo žingsnis. Neliko nepastebėtas jau pirmasis po birželio įvykių jo bute surengtas aktyviųjų pavasarininkų vadovų pasitarimas-arbatėlė. Į Rimkaus bylą nugulė ir slaptu susirinkimu pavadinta choristų repeticija prieš atlaidus, kurioje vikaras paragino būti arčiau Eucharistijos ir pacitavo iš knygos Stalino žodžius, kad su religija reikia kovoti ne ginklu, o pamažu ją spausti ir sunaikinti.
Atėjo 1940 metų priverstinio balsavimo diena. Kiekvieno balsuojančiojo pase dedamas anstpaudas „Liaudies seimui balsavo“. Kas nedalyvavo rinkimų imitacijoje, kieno pasas liko be antspaudo, tas pateko į liaudies priešų sąrašus. Tarp nebalsavusiųjų buvo ir kun. Rimkaus pavardė. Jis nenorėjo nė mažiausia dėmele sutepti savo – Kristaus kario, tautos sūnaus – sąžinės.
Netrukus po rinkimų, 1940 m. rugpjūčio 6 d., Kristaus Atsimainymo ant Taboro kalno dieną, vikaras Stanislovas Pijus Rimkus buvo suimtas ir uždarytas Raseinių kalėjime. Visiems tada buvo nesuvokiama, kaip kunigas, artimai bendravęs su parapijiečiais, skatinęs juos dvasiškai tobulėti ir ieškoti tiesos, staiga tapo liaudies priešu.
Suimtą kunigą buvo mėginta gelbėti.
Suimtą kunigą buvo mėginta gelbėti. Žmonės pasirašinėjo ištisomis šeimomis, niekas prašomas neatsisakydavo – taip mylėjo savo vikarą. Buvo surinkta arti 1000 parašų. Visa parapija jaudinosi, visi rūpinosi, tik niekam į galvą neatėjo, kad juo daugiau parašų, tuo didesnis liaudies priešas darėsi suimtasis kunigas. Parapijos apraudotas, jis negrįžo nei vokiečių okupacijos metais, nei karui pasibaigus, nei Chruščiovo atlydyje. Apie kunigo žūtį sklandė įvairių gandų ir tik Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę artimiesiems pavyko susipažinti su kun. Rimkaus byla.
Skaitome tardytojo kaltinimą: „…Kas kovoja prieš ateizmą, tas kovoja ir prieš komunizmą.“ Kun. Rimkui suimti pakako 3 liudininkų parodymų.
Po 10 mėnesių arešto, jau prasidėjus karui, 1941 m. birželio 22 d. ankstyvą rytą dviem uždarais sunkvežimiais Rimkus su kitais 44 Raseinių kaliniais buvo išvežtas į Panevėžio geležinkelio stotį ir įgrūstas į vagoną. Tuomet iš Panevėžio per Daugpilį visus išvežė į Orenburgo sritį, Sol Ilecko kalėjimą.
Kelionėje Rimkus visus drąsino, sakydamas, kad jie Tėvynei niekuo nenusikaltę, ir jeigu tektų žūti, tai jų mirtis nebūsianti betikslė. Kartu važiavusieji pasakoja, kad tik vėliau, kai kun. Rimkų kruvina nugara teko iškelti iš vagono, nes pats išlipti nebepajėgė, jie suprato, kad visą kelią jis sėdėjo prispaustas prie varžto ir šis pradūrė gilią žaizdą nugaroje. Tačiau net ir kęsdamas didelius skausmus, užuot skundęsis, jis rado jėgų drąsinti ir guosti nelaimės draugus.
Orenburge kun. Stanislovas Pijus Rimkus už veiklą su kontrrevoliucinėmis „Pavasario“ ir tretininkų organizacijomis buvo nuteistas 10 metų kalėjimo ir 5 metams tremties. Ieškodamas tiesos, jis dar rašė apeliacinį skundą ir aiškino, kas buvo pavasarininkai ir tretininkai, priminė, kad jo kilmė – ne iš buožių, kaip rašoma kaltinimuose. Tačiau kitas teismo posėdis kunigą nuteisė aukščiausia bausme – sušaudyti.
Nuosprendis buvo įvykdytas 1942 m. gegužės 20 d. Rusijoje, Petropavlovsko kalėjime.
Tesulaukęs vos 30-ies metų amžiaus ir tik ketverius metus kunigavęs, Stanislovas Pijus Rimkus yra Lietuvos kankinių martirologijos sąraše.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Pasipriešinimo dalyvių teisių komisijos nutarimu jis pripažintas Laisvės kovų dalyviu.
2006 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos prezidentas Valdas Adamkus Stanislovą Pijų Rimkų po mirties apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordinu.
2022 m. gegužės 21 d. Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčioje J. E. Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis paskelbė buvusio Kražių parapijos vikaro kunigo Stanislovo Pijaus Rimkaus beatifikacijos proceso pradžią.
