Balandžio 10 d. įvyko plačiai reklamuota jėzuitų kunigo James Martin SJ, rašytojo, vyriausiojo katalikiško žurnalo „America“ redaktoriaus, Vatikano sekretoriato komunikacijai patarėjo, nuotolinė paskaita „Kristus priima kiekvieną žmogų“. Šią paskaitą – pokalbį organizavo Vilniaus universiteto sielovados komanda. Prelegentas dalijosi savo tarnystės su LGBT asmenimis patirtimi ir atsakė į žiūrovams kilusius klausimus.
„Laikmetis“ jau rašė apie šio kunigo pastoracinės veiklos kontraversiškumą. Beje, ir pats paskaitininkas neslėpė šio savo pastoracinės veiklos aspekto. Jis prisiminė, kad 2018 metais Pasaulio šeimų susitikime Dubline santrumpa „LGBT“ buvo pirmą kartą pavartota viešame Vatikano pristatyme. Jo pranešimas šiame susitikime buvo patvirtintas Vatikano, tačiau prelegentas pastebėjo, kad buvo ir nepatenkintų žmonių, kurie surengė alternatyvią konferenciją „kitoje gatvės pusėje“.
Tai, anot Martino, tik reiškia, kad ši tema turi būti kuo plačiau diskutuojama Bažnyčioje. Žinoma, diskusijos Bažnyčioje yra būtinos. Tačiau kokiu pagrindu jos turėtų vykti? Martin įsitikinęs, kad „LGBT katalikai dažnai jaučiasi atskirti, ignoruojami ir netgi persekiojami savo pačių Bažnyčios“, kad „jie nesijaučia laukiami savo pačių Bažnyčioje, nekalbant apie persekiojimą ir smurtą, su kuriuo jie susiduria plačiojoje visuomenėje“.
Beje, pastarasis teiginys kelia daug klaustukų. Niekas neginčys, kad homoseksualūs asmenys susiduria su didele diskriminacija Afrikos žemyne, tačiau kur Vakarų civilizacijos kraštuose LGBT asmenys susiduria su smurtu? Kas galėtų įvardyti Vakarų liberaliosios demokratijos šalį, kurioje toks smurtas nesusilauktų baudžiamosios atsakomybės? Tad apie kokį smurtą plačioje visuomenėje kalba J. Martin?
Toliau Martin pasitelkė Šventą Raštą pritaikydamas jo interpretavimo metodiką ieškant įvaizdžių, kurie dabartyje atitiktų LGBT asmenis. Pavyzdžiui, samarietę, šimtininką ir muitininką Zachiejų jis traktavo kaip LGBT asmenų įvaizdžius. Tokia prieiga kertasi su bibline hermeneutika. Kad ir kaip stengtųsi Martin, bet Biblijoje net su žiburiu neįmanoma rasti eilutės, kuri kokiu nors būdu teisintų LBGT elgseną ar gyvenimo būdą.
Paprasčiausiai krikščionys susiduria su nauja socialine realybe, kuri reikalauja interpretacijos ir atsakymo. Martin atsakymas yra, kad homoseksualūs asmenys turi būti integruoti į Bažnyčią su visu ideologiniu užtaisu, nes jis yra įsitikinęs, kad „Beveik kiekvienas mokslininkas pripažįsta, jog žmonės (homoseksualai – aut. past.) tokie gimsta“. Kitoje vietoje savo paskaitoje jis primygtinai teigia, kad „gėjai ir lesbietės neatsiliepia į ideologiją – jie tokie gimsta“. Kuo pagrįsti šie teiginiai, taip ir liko neaišku, nes prelegentas nepateikė jokių mokslinių įrodymų. Ir tai suprantama, nes jų paprasčiausiai nėra. Iki šiol mokslas nesurado geno, atsakingo už homoseksualią orientaciją.
Negana to, 2019 m. Europos ir Jungtinių Valstijų mokslininkai, atlikę milžinišką pusės milijono genetinių profilių tyrimą ir paskelbė jo rezultatus mokslo žurnale „Science“. Tyrimo autoriai paneigė dešimtame dešimtmetyje išpopuliarintą teiginį, kad žmogaus lytinę orientaciją, panašiai kaip akių spalvą, lemia visagalis „homoseksualumo genas“. Jie pastebėjo, kad „iš genomo neįmanoma efektyviai nustatyti asmens seksualinio elgesio“. Tad Martin remiasi devyniasdešimtaisiais paplitusiu mitu, kuriuo jis siekia įtvirtinti savo mokymą ir pastoracinę veiklą. Todėl jis smerkia homoseksualaus elgesio pasikeitimo galimybę, ją savo paskaitoje pavadinęs „žalingais veiksmais“. Tuo pačiu Martin pasmerkia tuos tūkstančius homoseksualių krikščionių, kurie pasinaudojo terapinėmis programomis ir sugrįžo į heteroseksualią orientaciją, sukūrė šeimas ir šiuo metu gyvena laimingai.
Kun. Martin išreiškė didelį apgailestavimą, kad „LGBT asmenys yra išskiriami kaip vieninteliai nusidėjėliai Bažnyčioje“, „Kodėl apie vienintelius LGBT asmenis yra kalbama kaip apie nusidėjėlius?“ Žodis „vieninteliai“ ne kartą buvo minimas jo paskaitoje. Ir tai yra nesąžiningas manipuliavimas pastoracine ir sielovadine problema. Susidaro įspūdis, kad katalikų Bažnyčia nuodėme laiko tik homoseksualią elgseną.
Maža to, Martin kalba apie homoseksualų persekiojimą katalikybėje. Jis net išreiškė kartų nusivylimą, kad esą kitos krikščioniškos denominacijos „labiau priima LGBT asmenis – Katalikų bažnyčia vis dar kelyje“. Anot jo, išeitų, kad katalikai turėtų sekti kitų Bažnyčių pavyzdžiu keisdama savo doktriną pagal politinę darbotvarkę. Tačiau toks požiūris iš esmės reiškia, kad Bažnyčia turi gyventi pagal pasaulio dėsnius. Tik ar tokia Bažnyčia, nesiskirdama niekuo nuo valstybės ar nevyriausybinių organizacijų bus įdomi ir patraukli šiuolaikiniam žmogui?
Lieka klausimas į kurį Martin taip ir neatsako: ar Bažnyčiai įsileidus LGBT ideologiją homoseksualūs asmenys taptų laimingi ir išganyti? Lengva manipuliuoti meile, kaip tai daro Martin, primindamas nuvalkiotą sentenciją: „Ten, kur yra meilė, yra ir Dievas“. Po meilės vardu galima pakišti bet ką. Meilė be tiesos yra tik banalybė. Būtent tiesos ir pritrūko kun. J. Martin paskaitoje.
