Šiuo metu kone kiekvienas iš mūsų patiriame sunkmetį, kai energetikos kainos, finansinės problemos ir karo nuotaikos užgula mūsų mintis. Pokalbiuose ir susitikimuose su bičiuliais bei artimaisiais ieškome priežasčių, kodėl patiriame būtent tokius iššūkius.
Esame linkę ieškoti atpirkimo ožių, kuriuos nėra sudėtinga rasti. Mūsų akys krypsta į turtingųjų ir galingųjų pasaulį, tuos dėsnius, kurie viešpatauja jame. Vis tik ne pats kapitalas, pinigai ar verslininkai yra kalti dėl pasaulį ištikusios globalios krizės – ydingas suvokimas apie turtą ir pelną skaudžiai palietė milijonų žmonių likimus. Ir ši yda visiems gerai žinoma – godumas.
„Godumas yra gėris ir teisingumas, būti godžiu – apsimoka. Juk godumas nuskaidrina žmogų ir suteikia jam laisvę. Jis – tobulėjančios dvasios esmė. Kur bepasirodydavo godumas – siekiant šlovės, turtų, meilės, visur jis būdavo žmonijos pažangos varikliu,” – šie žodžiai, nuskambėję meninio filmo „Volstritas“ (angl. „Wall Street”) pagrindinio herojaus, biržos spekulianto Gordono Gekko lūpose yra tapę savotišku godumo credo.
1987 m. režisieriaus Oliverio Stone’o (Oliverio Stouno) pastatytas filmas, rūsčiai pasmerkęs godumą ir pinigų kultą, išpranašavo XXI a. pasaulį vis ištinkančias finansines krizes, kurių priežastimi žmonijos dvasiniai lyderiai ir intelektiniai autoritetai įvardija gobšumą.
Tačiau senovės išminčiams Gekko filosofija nebūtų nė į galvą atėjusi. Aristotelis savo etikoje svarstė: „Godus žmogus negali būti patikimai ir visiškai sąžiningas, kadangi jo godumas tam tikromis aplinkybėmis priverstas konfliktuoti su jo sąžiningumu.”
Kitaip tariant, godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine, godus žmogus yra pažeidžiamas, juo sunku kliautis, nes troškimas turėti daugiau priverčia jį leistis į visus įmanomus kompromisus.
Godumas veda į neišvengiamą konfliktą su sąžine.
Pavyzdžiui, šiuo metu Europa išgyvena karinį konfliktą, kokio neregėjo nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tai tapo viena priežasčių, sukėlusių energetinę krizę. Mūsų šalies valdžios reakcija – iš visų gyventojų reikalauti būti solidariais, tai yra, per mokesčius pasidalinti kompensacijomis, o vėliau uždėti visiems mums, ir, ko gero, mūsų vaikams milžinišką valstybės skolą.
Atrodytų, būtų paprastesnė išeitis, jei keletas energetikos sektoriaus didžiūnų apribotų savo apetitą (iš esmės – godumą) ir bent metus negautų viršpelnio. Tačiau mūsų valdantieji apie priemones, kurios bent kiek pažabotų šio godumo siautėjimą nenori net girdėti.
Deja, bet eilinį kartą krizė, užuot buvusi galimybe atsigręžti labiau vieniems į kitus, demonstruoti solidarumą ir socialinį jautrumą, kai ką tik paskatino begėdiškai pasipelnyti.
Šabloniškas valdžios atsakymas į raginimus imtis veiksmų – valstybė negali kištis į laisvos rinkos procesus. Vertėtų prisiminti, kad pati laisvosios rinkos idėja atsirado kaip priemonė žmogui lengviau pasiekti materialines gėrybes. Tačiau dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.
dabar laisvoji rinka paversta stabu, kuriam turi nusilenkti valstybė ir piliečiai, nors už jos slepiasi tik plėšrus godumas.
Kažką turėti žmogui yra natūralu. Nuosavybės jausmas yra elementarus ir glūdintis mūsų prigimtyje, suteikiantis mums orumą, saugumą, nes kol žmogus nieko neturi, tol jis visuomenėje funkcionuoja labai ribotai. Tačiau kiekviena nuosavybė reiškia ir atsakingą naudojimąsi ja. Būtent šito ir pasigendame šių dienų pasaulyje, konkrečiai – ir Lietuvoje.
Nekalbama apie naujas revoliucijas, kapitalo demontavimą ar laisvos rinkos paneigimą, bet apie valstybės pareigą ginti bendrąjį gėrį. Sukrėtimo, kuris apėmęs beveik visą pasaulį akivaizdoje, energetikos sektorius, pasak ne kokių sąmokslų teoretikų, o pačios EK galvos Ursulos von der Leyen, uždirbo tiek viršpelnių, kad su ES piliečiais galėtų pasidalinti „kukliais“ 140 mlrd. eurų.
Šiuo metu katalikų bažnyčiose Lietuvoje kiekvieną sekmadienį meldžiamasi, kad diktatoriai atsiverstų. Vis tik tokio atsivertimo reikia ne tik kruvinų režimų galvoms, bet ir tiems, kurie šiuo tamsiu metu lobsta visų kitų sąskaita.
Mes vėl grįžtame prie senos kaip žmonija tiesos – be sąžinės nėra žmogaus. Kaip čia neprisiminus pasakojimo apie kiniką Diogeną, kuris vidurdieny vaikščiojo su žibintu sakydamas: „Ieškau žmogaus“. Grįžęs iš olimpinių žaidynių ir paklaustas, ar daug žmonių jose buvo, jis atsakė „Liaudies daug, o žmonių mažai“.
Ar ne laikas būtų užsidegti žibintus?
