Per susitikimą su žurnalistais skrydžio iš Bahreino į Romą metu popiežius kalbėjo apie religijų dialogą, karą Ukrainoje, savo draugystę su Al Azharo didžiuoju imamu, moterų teises, migraciją, Bažnyčios pastangas spręsti nepilnamečių išnaudojimo sukeltą krizę ir galiausiai apie procesus, kurie vyksta Bažnyčioje Vokietijoje.
Kelionės į Bahreiną tikslas buvo tarpreliginis dialogas su islamu, taip pat ir ekumeninio dialogo tarp krikščionių plėtojimas, sakė popiežius. Norint pradėti tarpreliginį ar ekumeninį dialogą, reikia turėti aiškią savo tapatybę. Kas nelabai žino, kas jis pats yra, tam sunku užmegzti dialogą. O šie du vyrai, su kuriais teko susitikti Bahreino dialogo forume, – Al Azharo imamas ir Konstantinopolio patriarchas – labai aiškiai suvokia savo tapatybę.
Šia proga popiežius papasakojo apie savo asmeninės draugystės su Al Azharo didžiuoju imamu Ahmadu Al Tayyebu genezę. „Jis atvyko į Vatikaną su mandagumo vizitu, – pasakojo Pranciškus. – Po mūsų protokolinio susitikimo jau buvo beveik pietų metas. Jis rengėsi išvykti, o aš, atsisveikindamas, paklausiau: „O kur jūs einate pietauti?“ Neatsimenu, ką jis man pasakė, bet aš pakviečiau: „Ateikite, papietaukime kartu“.
Tada, susėdę prie stalo, jis, jo sekretorius, du patarėjai, aš, mano sekretorius, mano patarėjas, paėmėme duonos, laužėme ir davėme vienas kitam. Duoti duonos – tai draugiškumo gestas. Tai buvo labai malonūs pietūs, labai broliški. Ir pabaigoje, nežinau, kuris sugalvojo, vienas kitam pasakėme: o kodėl gi mums neparašius apie šį susitikimą? Taip gimė Abu Dabio dokumentas apie žmonių brolybę.“ Pranciškus pridūrė, kad šio dokumento tąsa buvo jo enciklika apie visuotinę brolystę „Fratelli tutti“.
Kova už moterų teises yra nuolatinė
Taip pat popiežius sakė, kad moterys yra dovana visuomenei, tačiau kova už jų pagrindines teises pasmerkta tęstis tol, kol pasaulyje yra vietų, kur moterys nėra vertinamos kaip lygiavertės.
Grįžęs iš musulmonų daugumos šalies Bahreino, popiežius Pranciškus buvo paklaustas, ar palaiko moterų ir jaunimo pastangas Irane kovojant už didesnę laisvę.
„Turime pasakyti tiesą, – sakė popiežius, – kova už moterų teises yra nuolatinė kova, nes kai kur moterys yra lygios su vyrais, o kitur – ne.”
Jis pasmerkė kaip nusikalstamą moterų lytinių organų žalojimo praktiką, klausdamas: „Kaip atsitiko, kad šiandien pasaulyje negalime sustabdyti jaunų mergaičių infibuliacijos tragedijos?”
„Pagal du komentarus, kuriuos girdėjau, moterys yra vienkartinė medžiaga (tai blogai) arba saugoma rūšis, – sakė popiežius. – Tačiau vyrų ir moterų lygybė vis dar nėra visuotinė ir pasitaiko tokių atvejų, kai moterys yra antrarūšės ar mažiau svarbios.”
Jis kalbėjo: „Turime ir toliau už tai kovoti, nes moterys yra dovana”.
Antivyriausybiniai protestai vyko visame Irane po to, kai rugsėjo 13 d. mirė Mahsa Amini, 22 metų kurdų kilmės iranietė, kurią sulaikė moralės policija už tai, kad ji tariamai pažeidė griežtą režimo aprangos kodeksą, reikalaujantį, kad moterys plaukus dengtų hidžabu arba galvos apdangalu. Norvegijoje įsikūrusios organizacijos „Iran Human Rights” duomenimis, policijai malšinant demonstracijas žuvo mažiausiai 304 žmonės, iš jų 41 vaikas.
Popiežius Pranciškus sakė, kad kai Dievas sukūrė vyrą ir moterį, jis nekūrė moters tam, kad ji būtų vyrui augintinė kaip šuo. Jis pabrėžė, kad nors šiandien šventojo Pauliaus žodžiai apie vyro ir moters santykius gali atrodyti senamadiški, tuo metu jie buvo revoliucingi.
„Vyras turi rūpintis moterimi kaip savo kūnu, ir visos moterų teisės kyla iš šios lygybės”, – sakė jis. – Visuomenė, kuri nesugeba pastatyti moters į jai [teisėtą] vietą, nejuda į priekį.”
Jis gyrė unikalų moterų požiūrį į problemų sprendimą ir sakė, kad jis „nėra prastesnis, jis papildo vienas kitą”. Jis taip pat paragino vyrus ir moteris dirbti kartu dėl bendro gėrio.
Rusų tauta yra didi
Popiežiaus kalbose Bahreine buvo minimas ir karas Ukrainoje. Grįždamas prie šios temos per pokalbį su žurnalistais popiežius sakė, kad labiausiai jį pribloškia žiaurumas, kuris juk nėra būdingas rusų tautai, nes rusų tauta yra didi tauta. Žiauri ne tauta, bet samdiniai, kareiviai, kurie eina į karą tarsi į nuotykį.
„Aš noriu tuo tikėti, nes labai gerbiu rusų tautą, rusų humanizmą, – sakė popiežius, paminėdamas F. Dostojevskį, kuris iki šiol įkvepia mąstyti krikščioniškai. – Labai myliu rusų tautą, taip pat labai myliu ukrainiečių tautą“, – pabrėžė Pranciškus ir priminė, kad su ukrainiečių kultūra ir su jų graikų apeigų katalikų liturgija jis susipažino jau paauglystėje, kai patarnaudavo per Mišias ukrainiečių kunigui, jas aukodavusiam graikų apeigomis.
Karą Ukrainoje popiežius pavadino Trečiuoju pasauliniu karu. Per šimtą metų – trys pasauliniai karai! Tai pasaulinis karas. Kai imperijos nusilpsta, joms reikia karo, kad jaustųsi stiprios ir galėtų parduoti ginklus. Manau, kad didžiausia pasaulio nelaimė yra ginklų pramonė. Sakoma, kad, jei bent vienerius metus nebūtų gaminami ginklai, pasaulyje liautųsi badas.
Viduržemio jūra – didžiausios pasaulyje kapinės
Per susitikimą su žurnalistais paminėta ir migracijos tema. Pranciškus vėl pakartojo keturis principus, kuriais turi vadovautis teisinga migracijos politika: migrantai turi būti priimami, palydimi, skatinami ir integruojami.
Kitas dalykas, kurį popiežius irgi jau ne kartą yra sakęs, – kiekviena ES valstybė turi susitarti, kiek migrantų ji gali priimti. Šiuo metu migrantus priima keturios šalys: Kipras, Graikija, Italija ir Ispanija, kurios yra arčiausiai Viduržemio jūros.
Popiežius užsiminė ir apie migracijos krizę Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Tačiau, jei kalbame apie migrantus, keliaujančius per jūrą, reikia gelbėti gyvybes, nes Viduržemio jūra yra tapusi kapinėmis, galbūt didžiausiomis pasaulyje.
Popiežius paminėjo ir buvusios Vokietijos kanclerės Angelos Merkel žodžius, kad migrantų iš Afrikos problema turi būti sprendžiama visų pirma pačioje Afrikoje. Tačiau jei Afrika išnaudojama, logiška, kad žmonės bėga. Europa turi padėti Afrikai vystytis. Juk šiandien kai kurios Afrikos šalys nėra savo žemės gelmių šeimininkės. Prieš sprendžiant migrantų problemą Europoje, reikia ją spręsti migrantų namuose.
Bažnyčios skauduliai
Toliau spaudos konferencijoje lėktuve kalbėta apie kunigų, nusikaltusių nepilnamečių seksualiniu išnaudojimu, sukeltą papiktinimą. Popiežius užtikrino, kad Bažnyčia yra pasiryžusi ištirti visus atvejus ir netoleruoti nei nusikaltimų, nei jų dangstymo. Tačiau, kad pastangos būtų tikrai nuoširdžios ir veiksmingos, visų pirma reikia jausti gėdą.
Popiežius yra įsitikinęs, kad gėdos jausmas – tai malonė. Argentinoje, kaip ir kitose šalyse, pavadinti žmogų begėdžiu – tai labai rimtas įžeidimas. „Aš manau, kad Bažnyčia negali būti begėdė, bet turi gėdytis blogų dalykų ir dėkoti Dievui už gerus dalykus.“
Galiausiai paminėti ir Katalikų Bažnyčioje Vokietijoje vykstantys procesai. „Vokietijos katalikams sakau: Vokietija turi puikią ir gražią Evangelikų Bažnyčią; nenoriu kitos, – kalbėjo popiežius. – Noriu, kad ji išliktų katalikiška, broliškai bendraujanti su Evangelikų Bažnyčia.“
Pasak Pranciškaus, sunkumai Bažnyčioje atsiranda, kai imama prarasti šventos ištikimos Dievo tautos savivoką ir pasineriama į etines, konjunktūrines diskusijas, kurios turi ir teologinių pasekmių, nors nėra susijusios su teologijos esme.
Svarbiausia turi būti susitikimas su gyvuoju Jėzumi Kristumi, o iš jo kyla apaštališka drąsa, ėjimas į paribius, taip pat ir į moralinius žmonių paribius. Jei nebus susitikimo su Jėzumi Kristumi, bus tik moralizavimas, prisidengęs krikščionybe.
Kalbėjo apie Libaną
„Kviečiu Libano politikus padėti į šoną savo asmeninius interesus, žiūrėti į valstybę ir rasti sutarimą“, – sakė pontifikas.
Politinėje ir ekonominėje krizėse įklimpęs Libanas be prezidento liko Michelio Aouno (Mišelio Auno) mandatui pasibaigus savaitės pradžioje ir nepaskyrus jo įpėdinio.
Laikinosios vyriausybės valdomas Libanas negali imtis reikšmingų reformų, reikalingų norint gauti milijardus dolerių iš tarptautinių skolintojų, galinčius padėti išgelbėti ekonomiką, smunkančią nuo 2019 metų.
Prezidentą parlamente renka Libano įstatymų leidėjai, tačiau čia nuo rugsėjo jau įvyko keturi balsavimai, bet nė vienas kandidatas nesurinko pakankamai balsų.
„Aš nenoriu pasakyti išgelbėkite Libaną, nes mes nesame gelbėtojai, – kalbėjo Pranciškus. – Bet prašau: palaikykite Libaną, padėkite jam išsikapstyti iš šios blogos situacijos. Tegu Libanas atgauna savo didybę“.
Pasak Pasaulio Banko, pastaruosius trejus metus Libanas patiria vieną iš sunkiausių ekonominių krizių pastarojo meto istorijoje.
Nuo 2019 metų libanietiškas svaras juodojoje rinkoje neteko daugiau kaip 95 procentų savo vertės lyginant su doleriu, o skurdo lygis išaugo apimdamas didžiąją gyventojų dalį.
Popiežius Pranciškus buvo pirmasis popiežius, apsilankęs Bahreine, daugumą gyventojų turinčioje musulmoniškoje šalyje.
Lapkričio 3-6 d. kelionės metu jis susitiko su vyriausybės pareigūnais, musulmonų lyderiais ir nedidele katalikų bendruomene, įskaitant Mišias, kuriose dalyvavo apie 30 000 žmonių Bahreino nacionaliniame futbolo stadione.
Nedidelę krikščionių mažumą Bahreine sudaro imigrantai, ypač iš Indijos ir Filipinų.
Daugiau kaip 70 proc. visų gyventojų – 1,5 mln. žmonių – yra musulmonai, o šalyje gyvena tik apie 161 tūkst. katalikų, rodo 2020 m. Vatikano statistika. Bahreine yra dvi katalikų bažnyčios ir 20 katalikų kunigų.
