Spalio 3 d. Vilniuje, Aukų gatvėje, prie paminklo sovietinės okupacijos aukoms atminti, buvo paminėtos masinio Lietuvos gyventojų trėmimo, vykusio 1951 m. spalio 2-3 d. kodiniu pavadinimu „Ruduo“ (rusiškai – „Osen“) 71-osios metinės. Nepabūgę žvarbaus rudens vėjo ir lietaus, į istorinės atminties renginį susirinko žmonės, kuriems svarbi ši diena ir noras neužmiršti skaudžių Lietuvos įvykių.
Renginyje dalyvavo Lietuvos Respublikos Seimo narė, Seimo Pasaulio lietuvių komisijos pirmininkė Dalia Asanavičiūtė, Lietuvos Respublikos Seimo narys Audronius Ažubalis, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro patarėja Kamilė Šeraitė, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovai ir darbuotojai,buvę politiniai kaliniai ir tremtiniai, Lietuvos laisvės gynėjai ir kiti garbūs svečiai.
„Sunku patikėti, kad tokie dalykai vyksta ir dabar Ukrainoje, kai girdi, kad dingsta vaikai, žmonės prievarta išvežami iš savo gimtųjų vietų ir dingsta Rusijoje. Tai rodo, kad agresorė neatsisakė savo pirmtakės taikytų metodų ir liudija, kad tokie nusikaltimai gali pasikartoti bet kada. Šie dabarties įvykiai ir mus verčia prisiminti ir iš naujo įvertinti šiuos skausmingus praeities įvykius. Šiandien tai dar viena proga pasauliui priminti ir apie savo tautos praeities skaudulius ir bendromis pastangomis stengtis, kad tokie įvykiai daugiau nepasikartotų“, – renginyje kalbėjo LGGRTC Genocido tyrimo departamento direktorė dr. Kristina Burinskaitė.
Masiniai trėmimai yra vieni iš žiauriausių sovietinės okupacijos nusikaltimų prie lietuvių tautą. Jie simbolizuoja ir atskleidžia to režimo brutalumą, liudija apie jų tikruosius ketinimus lietuvių tautos atžvilgiu. Jie palietė daugybę šeimų ir iki šiol sukelia skausmingus prisiminimus išgyvenusiems.
LGGRTC duomenimis, per okupantų surengtą 1951 m. spalio mėn. trėmimų operaciją iš Lietuvos buvo išvežta 17 tūkst. Žmonių.
Daugiau nei trečdalis tremtinių buvo vaikai iki 16 metų. Vaikų nutautinimui buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Jaunoji karta, atsisakiusi savo tautybės, kalbos, kultūros, galėjo išvengti tėvų beteisių tremtinių likimo. Tokiomis priemonėmis tautos turėjo nebelikti. Tačiau tai ne ik sulaužyti žmonių likimai, atskirtos šeimos, beprasmės mirtys, bet ir galutinai palaužtas ūkininkų sluoksnis, kaip paskutinis išlikęs privačios nuosavybės bei partizanų rėmėjų simbolis. Tačiau tai ne tik tragiški įvykiai, bet ir vilties, dvasinės stiprybės, tėvynės meilės, išgyvenimo, kaip pergalės prieš terorą, istorijos, kurias galima imti kaip pavyzdį ir įkvėpimo šaltinį sunkiais gyvenimo epizodais.
„Norėčiau, kad ir mano kartos piliečių čia ateitų bent keli šimtai kasmet, kad neprarastume to skausmo, kančios ir laisvės troškimo geno, kurį mums perdavė mūsų tėvai ir seneliai, kad apie tremtis ne tik skaitytume romanuose ar istorijos vadovėliuose, bet kol dar galime, išgirstume gyvus liudijimus ir pasakytume šiems žmonėms ačiū už tai, kad moko mus suprasti ir pažinti Lietuvos istoriją“, – mintimis dalijosi jaunoji politikė K. Šeraitė.
Šiltai buvo sutikti Lietuvių namų mokiniai, kurie atliko muzikinę kompoziciją „Skrisk, skrisk į Tėviškėlę“ lietuvių ir ukrainiečių kalbomis. Juos šiam pasirodymui parengė mokytojai: Vidmantas Fialkauskas ir Judita Taučaitė.
„Esu Jums dėkingas už šią prasmingą tradiciją. Esate mums visiems geriausias pavyzdys, kaip kovoti už savo tautos, Tėvynės, Lietuvos laisvę. Dėkoju už Jūsų valią ir ryžtą nepalūžti, linkiu jaunimui mokytis iš Jūsų“ – pabrėžė LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius.
Tremčių minėjimo organizatoriai – Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijos nariai.
