Dalinamės Kauno arkivyskupo Kęstučio Kėvalo homilija švenčiant Bažnyčios dieną Šiluvoje rugsėjo 11 d.
Brangūs broliai ir seserys,
šiandienos Dievo žodis mums primena apie vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo įvykių – atsivertimą. Tai visa apimantis žmogaus pasaulėžiūrinis ir etinis persiorientavimas, dažnai ateinantis po stipraus Dievo meilės išgyvenimo. Jėzaus žodžiais tariant, tai „atgimti iš aukštybių“ – gimti iš naujo.
Apie tai šiandien mums užsimena apaštalas Paulius sakydamas: „Manęs buvo pasigailėta, nes taip elgiausi dėl neišmanymo ir netikėjimo. Bet mūsų Viešpaties malonė išsiliejo be saiko kartu su tikėjimu ir meile Kristuje Jėzuje“ (1 Tim 1, 13–14). Taip, malonė liejasi kiekvienam atpažįstančiam Kūrėjo balsą, kuždantį jo širdyje ir kviečiantį į draugystę.
Žmogaus gyvenime tai reiškia atrasti giliausią laimės šaltinį. Tai atsitinka žmogui, priimančiam šį pasaulį ne kaip atsitiktinę tikrovę, mus „ištinkančią“ susiklosčius aplinkybėms, bet kaip Dievo sukurtą pasaulį, kur jis norėjo apgyvendinti žmogų, kad jis, žvelgdamas į gamtos grožį ir save patį protu bei širdimi atpažintų savo Autorių Kūrėją, visos būties priežastį ir visatos tvarkos pagrindą, kurį mes, Jėzaus paraginti, vadiname Tėvu.
Apie Tėvą šiandien mums prabilo vienas gražiausių Šventojo Rašto tekstų. Būtent Jis, mylintis Dangaus Tėvas, mūsų ieško kaip paklydusios avelės. Tai Jis su rūpesčiu degasi žiburį ir džiaugiasi, kaip ta moteris, pametusi drachmą ir ją suradusi. Tai jis, Gailestingasis Tėvas, laukia savo paklydėlio sūnaus ir pasitinka jį ateinantį iš tolo. Tai džiaugsmo priežastis danguje, pasak Jėzaus: „Sakau jums, šitaip džiaugiasi Dievo angelai dėl vieno atsivertusio nusidėjėlio“ (Lk 15, 10).
Dievas yra kaip tas tėvas, turintis du sūnus ir abu mylintis vienoda meile, nors tie sūnūs ir labai skirtingi. Galima sakyti, kad jie simbolizuoja mus, Bažnyčios narius, ir mūsų visuomenę. Tai mes, kaip tas vyresnėlis, laikomės Tėvo įsakymų, bet širdyje esame šalti, o ir patį Tėvą laikome skolingu už mūsų nuopelnus. Tai mes, kaip tas sūnus palaidūnas, iššvaistome Tėvo turtą, palaidai gyvename, o tada, duok, Dieve, gailimės ir prašomės pas Jį į namus.
Pirmiausia šiame pasakojime atskleidžiama tai, kad tėvas vis dėlto leidžia sūnui palaidūnui išeiti. Žmogaus laisvė yra vienas didžiausių slėpinių. Kaip Dievas leidžia tokius dalykus? Kaip Dievas leidžia pasaulyje veikti sūnums palaidūnams? Kam žmogui duodama tokia laisvė, kad jis gali atmesti savo Autorių ir Jo sukurtą tvarką?
Kur buvo Dievas, kai 2001 m. rugsėjo 11 d. Amerikoje teroristai sėdosi prie lėktuvų šturvalų ir nukreipė juos į Pasaulio prekybos centro bokštus-dvynius Niujorke?
Kur Viešpats dabar, kai tokie baisūs dalykai vyksta visai šalia, pas mūsų brolius ir seseris ukrainiečius?
Tuo metu, tvarkant prekybos bokštų griuvėsius, buvo rastas didžiulis kryžius, tobulai išsipjovęs iš metalinių sijų griūnant dangoraižiams. Jis tapo atsaku ir kurį laiką, pastatytas šalia tų griuvėsių, tyliai liudijo, kur buvo Dievas, kai žmogus Jį atmetė. Jis buvo ant Kryžiaus. Čia Jis pasirinko prakalbinti žmogaus širdį ir laukti jo atsako, jo atsivertimo.
Žmogaus laisvė yra tokia, kad gali ir patį Dievą nukryžiuoti. Žmogaus sukūrimas pagal Dievo paveikslą reiškia taip pat ir laisvę nepaklusti Kūrėjui, Jį atmesti, palikti ir iškeliauti į tolimą šalį. Kai sūnus palaidūnas nusprendė palikti tėvo namus, niekas jo negalėjo sulaikyti. Jis su tėvu norėjo atsisveikinti visam laikui. O tėvas kantriai jo laukė. Jis kentėjo. Jo meilė kantri. Jis žinojo, kad nėra kitos priežasties laimėti sūnaus širdį, kaip tik žinia, kad Jis kantriai laukia jo sugrįžtant. Kas atsitiko šiam jaunėliui toje svetimoje šalyje, kuri čia aiškiai simbolizuoja žmogaus gyvenimą nuodėmėje?
Įvyko tai, ką Evangelija apibūdina žodžiais: jis „susimąstė“ (Lk 15, 17). Jį apėmė širdgėla, apmaudas ir kankinanti akistata su tiesa: „Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau“ (Lk 15, 17–18). Būtent šis momentas yra svarbiausia žmogaus gyvenimo transformacija – atsivertimas. Statistika sako, kad tik 9 proc. tikinčių žmonių Lietuvoje gali pasakyti, kas yra atsivertimas, ir sakosi, kad patys jį patyrė. O juk tai yra santykio su Dievu pagrindas, nes atsiversti – tai grįžti pas Tėvą.
Grįžtantį sūnų tėvas priima besąlygiškai. Kokios gražios tėvo meilės detalės: „pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo“ (Lk 15, 20). O tada dar tas paliepimas tarnams: „Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas!“ (Lk 15, 22). Ir galiausiai iškelta puota su muzika ir šokiais! Jos žymi orumo sugrąžinimą, džiaugsmą, priėmimą.
Ar mes galėtume taip sutikti iš nuodėmes klajonių grįžtančius mūsų brolius ir seseris, tuos, kurie mus įžeidė, paliko, pasisavino turtą?
Ar mes galėtume taip sutikti iš nuodėmes klajonių grįžtančius mūsų brolius ir seseris, tuos, kurie mus įžeidė, paliko, pasisavino turtą? Ar esame kaip tas tėvas, priimantis savo grįžtantį sūnų? Turime pripažinti, kad dažnai esame per silpni tokiam gailestingumui, apie kurį Jėzus čia kalba. Reikia pripažinti, mums gerai pažįstamas ir vyresniojo sūnaus pasipiktinimas. Dar daug ką turime nuveikti, kad turėtume Tėvo širdį.
Šioje gražioje istorijoje negalime praleisti kitos svarbios detalės. Tėvas, liepęs papjauti nupenėtą veršį ir puotai užsakęs muziką, vis dėlto sūnaus situaciją svetimoje šalyje įvardijo be užuolankų – jis buvo miręs. Tėvas įvardijo tiesą, kas buvo ištikę jo sūnų.
Tėvo gailestingumas yra džiaugsmo proveržis, kad sūnus suprato šią tiesą, ją priėmė, atgailavo ir atsivertė. Čia, Lietuvoje, Tėvo mylinti širdis mums buvo atverta per Švč. Mergelės Marijos apsireiškimą Šiluvoje prieš 414 metų. Ji susigraudinusi įvardijo mums gana skaudų dalyką: „Kadaise čia buvo garbinamas mano sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Ji įvardijo tiesą apie mus. Ji, būdama Gailestingoji Motina ir žinanti, ko labiausiai reikia mūsų širdims, pakvietė mus atgaivinti jos Sūnaus garbinimo tradiciją, kuri čia tęsėsi jau nuo XV amžiaus ir buvo užmiršta.
Per tai ir mūsų tauta pajuto, kad Viešpats švelniu būdu mus kviečia nepražiopsoti svarbiausių dalykų – Dievo garbinimo, kas reiškia ir maldą, ir kartu pagarbą tiesai apie Dievą ir žmogų. Tai reiškia pagarbą Jo sukurto pasaulio tvarkai, Jo įstatymams.
Šiose Šv. Mišiose meldžiamės, kad sekdami Mergelės Marijos, Jėzaus Motinos, pavyzdžiu būtume tarnaujanti ir pas kitus einanti Bažnyčia. Šiandienos pasaulyje Bažnyčiai tenka labai svarbios užduotys – stiprinti tikėjimą, kurti bendrystę, tarnauti vargšams. Bet vis labiau ryškėja ir kita itin svarbi užduotis – tarnauti tiesai. Tai sunkus pašaukimas, nes įvardyti tiesą neretai reiškia prieštarauti vadinamajai viešajai opinijai. Tai gali reikšti atmetimą ir kitų priešiškumą.
Pranašas Jeremijas kažkada skundėsi, kad „Viešpaties žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką. Bet kai sakau: Užmiršiu jį! – Jo vardu daugiau nebekalbėsiu! – Jis būna kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje“ (Jer 20, 8–9). Tą jaučia ir Bažnyčia. Ji negali tylėti svarbiais klausimais, nes tai jos esminė žinia – Dievas, žmogus, šeima, gyvybė, laisvė ir prigimtinis bei dieviškasis įstatymai. Bažnyčia apie tai negali tylėti, nes ji žino, kad Jėzaus žodžiai „jei druska netektų sūrumo, kuo ją reikėtų pasūdyti?“ (Lk 14, 34) taikomi ir jai pačiai.
Mūsų broliai ir seserys, kovoję už laisvę gūdžiais sovietiniais metais, patyrė šią tiesos sakymo kainą. Šiemet minime 50 metų nuo „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ pasirodymo. Tai buvo drąsi iniciatyva, nežiūrint pavojaus gyvybei, skelbti tiesą apie tikrąją situaciją šalyje.
Mūsų Eminencija Sigitas Tamkevičius SJ tai patyrė, nes buvo ištremtas į Sibirą, kaip ir kiti mūsų broliai ir seserys, kurie buvo kalinami, tardomi, persekiojami, nes bandė nesitaikstyti su sovietine ideologija. Tai buvo drąsus apsisprendimas sakyti tiesą ir atsisakyti kartoti sovietines pasakas apie tai, kaip mes laimingai ir sočiai gyvename.
„Kronika“ tiesiai įvardijo tikrąją padėtį – tikinčiųjų teisės paniekintos, religijos laisvės nėra, žmonės persekiojami vien tik dėl to, kad tiki į Dievą ir net sugalvoja atvykti į Šiluvą. Nors dabar galėtume sakyti, jog tai praėjęs laikas ir ta problema išspręsta, tačiau ir šiandien visuomenėje stebime procesus, kai sakyti tiesą apie Dievą ir žmogų tampa nebepatogu. Ar nebus taip, kad šiandieninė visuomenė, kaip tas jaunėlis sūnus, „iškeliauja į svetimą šalį“? Tai vyksta, kai yra keičiamos žmogaus orumo, laisvės ir teisės sąvokos, kurios tiek daug amžių buvo pagrįstos bibline pasaulėžiūra ir yra demokratinių visuomenių susikalbėjimo ir sutarimo pamatas. Juk tai, pasak popiežiaus Pranciškaus naujausios enciklikos Fratelli Tutti („Visi esame broliai“), ir yra priežastis, kodėl.
Su skausmu širdyje sekame įvykius Ukrainoje ir nuolat atlaiduose meldžiamės Mergelės Marijos litanijos kreipiniu „Karaliene taikos, melski už mus“. Mums prieš akis veriasi karo siaubas, kurį sugebėta pavadinti „specialiąja operacija“ – terminu, turinčiu paslėpti tiesą apie tikrąją padėtį.
Tačiau ir Vakarų pasaulį ištiko netikėti iššūkiai. Šiandien kuriami terminai, kurie taip pat stengiasi paslėpti tikrąją veiksmų prasmę. Pavyzdžiui, „reprodukcinė sveikata“, kuri iš esmės reiškia „teisę“ į užsimezgusios gyvybės nutraukimą; dviejų žmonių santuoka, kuri iš esmės legalizuoja tos pačios lyties sąjungas, arba „socialinė lytis“, kuri kalba, kad biologinė lytis nesvarbi, neva žmogus pats apsisprendžia, kuo nori būti, o Šventojo Rašto Pradžios knygos sakinys, kad Dievas žmogų sukūrė kaip vyrą ir moterį, – atgyvenęs.
Amerikos Nepriklausomybės deklaracijoje yra žodžiai: „Šias tiesas laikome savaime suprantamomis.“ Tai reiškia, kad tam tikros sampratos negali būti keičiamos, nes jos yra savaime akivaizdžios. Tai Vakaruose ilgus amžius buvo įprasta vadinti prigimtiniu įstatymu. Jis yra žmonių tarpusavio susikalbėjimo pagrindas, teisės ir teisingumo matas, pagaliau visuomenių stabilumo garantas. Jei nėra sutariama dėl pamatinių sąvokų, visuomenę gali ištikti susipriešinimo krizė. O susipriešinimas yra ypač pavojingas, nes gali būti labai sunku išlaikyti laisvę ir nepriklausomybę nuo tironų.
Praėjusiais metais čia, atlaiduose, buvo paskelbtas tekstas, pavadintas Šiluvos deklaracija. Tai pastanga įvardyti tas savaime suprantamas tiesas, kurias visi turėtume saugoti: žmogaus gyvybę nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties; vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei lygiavertiškumą; šeimą, kylančią iš vyro ir moters santuokos, kraujo ir giminystės ryšių; tėvų teisę pagal savo dorovingus principus auklėti savo vaikus ir sąžinės, religijos ir žodžio laisvę, saugojančią visuomenę nuo totalitarizmo pagundos. Pagarba šioms tiesoms yra suprantama kaip atsiliepimas į Šiluvoje nuskambėjusį Mergelės Marijos kvietimą garbinti jos Sūnų. Tai reiškia gerbti Jo paliktą žodį, užrašytą Šventajame Rašte, ir Jo tvarką, „užkoduotą“ iškiliausiame Jo kūrinyje – žmoguje.
Brangieji, susirinkę į Šiluvą atvykstame patirti Dievo gailestingumo. Mums dovanojami atlaidai reiškia, kad Dievas pasiruošęs mus priimti iš klajonių svetimoje nuodėmes šalyje ir dovanoti Tėvo namų džiaugsmą. Jis mūsų ieško ir kelia puotą, kai mus suranda. Koks didis džiaugsmas mums paruoštas, jei esame pasiruošę sugrįžti ir apsikabinti mus mylintį Tėvą! Kokia nuostabi ramybė apima žmogaus širdį, kai jis dovanoja sau maldos laiką ir patiria mylinčio Tėvo artumą! Brangieji, visi esame Bažnyčia, pakviesta skelbti šią Gerąją Naujieną! Visi esame Mergelės Marijos bičiuliai, kviesdami savo brolius ir seseris garbinti jos Sūnų! Būkime ir mes Dievo meilės apaštalais, pasiruošę paliudyti „apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15), nes visi esame broliai, laukiami svetinguose Tėvo namuose!
