Antikinėje Romoje vyravo tikėjimų įvairovė. Kiekviena tauta, gentis ir net atskiras žmogus galėjo garbinti savo dievą ar dievus. Vienintelė sąlyga buvo pripažinti, kad kitų dievai – tokie pat tikri, o svarbiausia – išpažinti dievu imperatorių. Tai turėjo būti ir padėka už religinę toleranciją, ir politinio lojalumo aktas. Toks pliuralizmas sėkmingai veikė, kol susidūrė su religija, išpažinusia vienatinį Dievą, o visus kitus dievus laikiusia stabais.
Kol ši religinė nuostata iš esmės ribojosi viena tauta, Romos valdžia žiūrėjo į ją pro pirštus. Problema kilo, kai tokia nuostata ėmė plisti po visą imperiją. Atsitraukimas nuo oficialios pliuralistinės versijos ir atsivertimas į vienatinį Dievą tapo politiniu nusikaltimu, valstybės išdavyste, už kurią galėjo grėsti net mirties bausmė.
Priešingai, senovės Persijoje – su tam tikrais trumpais pertrūkiais – kiekvienas turėjo teisę garbinti savus dievus be prievartinio pliuralizmo. Kiekvienas galėjo sakyti, kad jo dievas (ar Dievas) – pats tikriausias arba net vienintelis tikras. Šia tolerancija Persijoje naudojosi ir graikai, ir babiloniečiai, ir hebrajai. Ne Vakarai, o Rytai tuo metu buvo tikrosios tolerancijos centras.
Panašiai vyko ir viduramžiais: islamiškose valstybėse – nuo maurų Andalūzijos iki Osmanų imperijos – laisvai veikė krikščioniškos bažnyčios, tiesa, atsivertimas iš islamo į kitą religiją buvo draudžiamas ir už tai buvo baudžiama, katalikiškose valstybėse – išskyrus Lietuvą ir normanų Siciliją – kitatikiai buvo persekiojami. Vėl Rytai Vakarams, o ne atvirkščiai, rodė – kad ir ribotos – tolerancijos pavyzdį.
Pagoniškos Romos recidyvai kartojosi ir vėlesniais laikais. To pavyzdys – Trečiasis Reichas: jame galėjai būti katalikas, protestantas, pagonis ar laisvamanis, bet visiems buvo privaloma šaukti: heil Hitler! Kitaip elgėsi sovietai – nors formaliai jų režime galiojo tikėjimo laisvė, praktiškai vyko spaudimas išvis atsižadėti Dievo. Viena religinė pozicija – ateizmas – buvo oficiali valstybės pozicija, o už vaikų religinį švietimą grėsė bausmės. Šia prasme Sovietų Sąjunga labiau priminė viduramžių Romą, taip pat diktavusią vieną religinę poziciją, Trečiasis Reichas buvo panašesnis į antikinę Romą.
Šiandien antikinės Romos politiką tobulai įgyvendina Indijos klerofašistinė partija „Džanata“, vykdanti abraominių religijų „pagerinimo“ programą, reikalaudama krikščionis ir musulmonus pripažinti hinduistų dievus šalia savojo Dievo. Tačiau mums svarbesnis kitas pavyzdys, ateinantis iš Vakarų Europos.
Europos Sąjungoje, kaip ir senovės Romoje, leidžiama turėti savo tiesą, jei kartu pripažįstamos kitos tiesos.
Europos Sąjungoje, kaip ir senovės Romoje, leidžiama turėti savo tiesą, jei kartu pripažįstamos kitos tiesos. Ne tik religinėje plotmėje – apimama ir religija. Kiekvienas turi teisę į savo šeimos ir tautos sampratą, pagaliau – į savo moralę. Bet privalu pripažinti ir kitas sampratas. Jei kas pasakys, kad vyro ir moters santuoka arba giminystės ryšiais gyvuojanti šeima yra vienintelis galimas šeimos modelis, kad tautą sudaro tik bendros kilmės, kultūros ar kalbos susieti žmonės, kad vienintelis tikras moralės kodeksas surašytas Biblijoje (ar kokiame nors kitame tekste), tai reikš tolerancijos principo pažeidimą ir bus įskaitoma nusikaltimu.
Kol kas tokios nuostatos vienose Sąjungos šalyse taikomos griežčiau, kitose – švelniau, bet tendencija iš Briuselio – aiški. Prisiminkime Rocco Buttiglione (Roką Butiljonę), praradusį žadėtą eurokomisaro postą vien už teiginį, kad vienalyčiai lytiniai santykiai yra nuodėmė. Nereikėjo jų įvardyti nusikaltimu, skatinti smurto ar reikalauti bausmės – užteko pozicijos, kad tai nėra gėris, ir už tai sulaukta sankcijų.
2013 m. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, kurioje smerkiama ksenofobija, homofobija ir transfobija. Nors šios institucijos rezoliucijos nėra įpareigojančios, tačiau šiame tekste aiškiai išsakyta pozicija yra, kad bet kokia kritiška mintis „atviros visuomenės“, vienalyčių santykių ar lyties keitimo klausimu turi būti kriminalizuota. Atrodo, tik laiko klausimu, kada ši pozicija bus perkelta į privalomas ES direktyvas. O kol kas klusnios Briuselio marionietės nacionalinėse valdžios institucijose sėkmingai diegia sąjungines pozicijas į valstybių teisę.
Ten, kur viskas yra tiesa, galiausiai niekas nėra tiesa.
Taip tiesų daugis atsiliepia minties laisvės varžymu, o ilgalaikėje perspektyvoje – ir panaikinimu. Priešingas pavyzdys – Jungtinės Amerikos Valstijos, kuriose, bent formaliai, galioja kiekvieno teisė tikėti savo tiesos versija, tiek religinėje, tiek moralinėje, tiek politinėje srityje. Tai – tikrasis pliuralizmas, apimantis ir laisvę atmesti kitokią poziciją. Pliuralizmas ir tolerancija, brukami prievarta, visada reiškia tik totalitarizmą. Ten, kur viskas yra tiesa, galiausiai niekas nėra tiesa. O draudimas išpažinti savo tiesos vienatinumą reiškia pačios tiesos draudimą. Veidmainiška teigti laisvę, jei nėra laisvės sakyti, kad vieni pasirinkimai – geresni, o kiti – blogesni.
Antikiniai krikščionys turėjo vieną Dievą, kuris draudė turėti kitų dievų. Šiandieniniai konservatoriai (be kabučių) turi vieną moralinę tiesą, kurioje nėra vietos kitoms tiesoms. Jei tai išpažinti jiems bus draudžiama, vadinasi, skelbiamas pliuralizmas ir garbinama tolerancija turi spragų. Vienintele tiesa lieka jos nebuvimas. Vargas, jei tokia tiesa taps privaloma.
Šiandieniniai konservatoriai, tiek iš krikščioniškos, tiek iš tautinės stovyklos, turi galimybę, kurios trūko pirmųjų amžių monoteistams. Tai – galimybė politiniam veikimui. Dalyvavimui partijose bei rinkimuose. Taigi, tolesnės tendencijos žymia dalimi priklausys nuo to, kuri pusė – konservatyvioji ar liberalioji – bus aktyvesnė.
