Kaip laimingai mes gyventume, jeigu matytume, kaip mus pačius veikia mūsų požiūris į kitus žmones ir aplinką. Ir teigiamas, ir neigiamas. Aš esu tai, ką galvoju apie kitus žmones. Michailas Laitmanas
Ilgą laiką nieko negalėjau parašyti „Laikmečiui“. Pavasarį, nespėję atsikvėpti po pandemijos išbandymų, gavome naują smūgį – karą Ukrainoje. Tai paveikė visus, ir visus skirtingai.
Prie karo siaubo ir nerimo dėl ateities prisidėjo nuodinga atmosfera Lietuvoje, kai žmonės tapo persekiojamais ir terorizuojamais „teisingai“, pagal nurodytą partijos liniją, mąstyti apie tai, kas vyksta Ukrainoje, dėtis vėliavėles feisbuke ir aukoti paskutinius pinigus karui ir bairaktarams, taip įrodant, kad, neva, esi pakankamai patriotiškas, proukrainietiškas ir antiputiniškas.
Mane ta atmosfera tiesiog siutino, nes pajutau lygiai tą patį spaudimą, koks buvo su pandemija ir vakcinomis. Žmonės, lyg tos kvailos avytės, iš vieno streso gardo buvo pervaryti į kitą, kaip į skerdyklas, kad, nebeatlaikydami įtampos, besąlygiškai klausytų valdžios ir žiniasklaidos, arba tiesiog išprotėtų ir pradėtų naikinti save morališkai ir fiziškai.
Bet savisaugos instinktas pas žmones yra stiprus, ir jie, kad kažkaip išgyventų ir neprarastų gyvenimo prasmės, tiesiog masiškai ėmėsi ieškoti atramos Dieve, dvasiniuose ieškojimuose ir tikėjime. Netikite?
Pavasarį pradėjau kurti laidą „Uždek mūsų širdis“, kurią rodo Komentaras TV ir Init TV. Joje kalbinau įvairius žmones, kuriems rūpi dvasios stiprybės, ryšio su Dievu ir tikėjimo reikalai. Kalbinau skirtingus žmones: nuo nepagrįstai, bet komjaunuoliškai aršiai, užsipulto dvasinio guru Dominyko Paškevčiaus iki kunigo egzorcisto Arnoldo Valkausko. Kalbinau vibracijų specialistę Nijolę Degutienę, psichologę Eglę Mirončikienę, šokio terapeutę, buvusius alkoholikus ir narkomanus, atradusius Dievą ir save, žodžiu, įdomius ir išmintingus žmones, savo kailiu patyrusius gyvenimo išbandymų, juos atlaikiusius ir dar padedančius kitiems.
staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.
Mano laidas paprastai pažiūri apie 2 – 4 tūkst. žmonių, bet interviu su kunigu egzorcistu Arnoldu Valkausku apie tai, kaip jis kaunasi su piktosiomis dvasiomis ir ar tikrai artėja Biblijoje išpranašauti įvykiai, pažiūrėjo 30 tūkst. žmonių, taigi, lygiai dešimt kartų daugiau, nei kitas laidas. Nes staiga žmonėms parūpo, kaip tas piktasis veikia, kaip su juo kovoti ir ar pasaulis tikrai išgyvena Apokalipsę.
Ieškodama gilesnių dvasinių žinių, pavasarį užsirašiau į vienus tarptautinius dvasinius kursus internetu. Norėjau dar daugiau sužinoti apie vieną seną legendomis ir mitais apipintą mokslą, įgyti daugiau išminties ir žinių, kaip veikia pasaulis ir mūsų santykis su Dievu.
Kai įvyko mūsų pirmasis seminaras, sužinojau, kad paprastai į tokius kursus kas pusmetį užsirašo iki 500 žmonių. Bet prasidėjus karui Ukrainoje, užsirašė 18 tūkst. Įsivaizduojate, žmonių poreikis dvasingumui ir atsakymams į būties klausimus išaugo 36 kartus.
Taigi, po pusmečio nepaprastai įdomių studijų supratau, kad viskas, kas šiuo metu vyksta pasaulyje, yra žmogaus egoizmo ir nesugebėjimo mylėti artimą savo, kaip patį save, pasekmės. O visos kančios yra tik tam, kad mes atsigręžtume į Dievą ir pradėtume gyventi taip, kaip jis prisakė Mozei ant Sinajaus kalno. Taigi, belieka taip ir gyventi, jeigu jau viskas aišku, tiesa?
Lengva pasakyti, bet kaip tai veikia praktiškai? Neteisti, nepykti, nesmerkti, nebūti tik egoistu, bet prašyti Dievo, kad jis padėtų įveikti egoistinę mūsų prigimtį. Ji nei gera, nei bloga, visi esam nulipdyti iš vieno ir to paties molio su pagrindiniu instinktu – imti, imti, imti. Taip pat norėti, norėti, norėti bei gauti, gauti, gauti. Ir vos tik pajutus pasitenkinimą – vėl norėti, norėti, norėti.
Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač – stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti. Suprasti ir užjausti. Suvokti, kad visi čia esam tik tam, kad pamiltume vieni kitus ir nugalėtume savo susireikšminimą. Tada pasitenkinimas gyvenimu bus gilesnis, o suvokimas, kad viskas turi prasmę, neleis palūžti net sunkiausiomis minutėmis.
Viskas būtų puiku, bet reikia dar ir padėkoti, o ypač – stengtis bent jau norėti duoti, o ne tik imti.
Štai Graikijoje valgiau avieną ir nusilaužiau danties emalio gabaliuką. Na, labai nemalonu: ir negražu, ir nervina, ir jautiesi bedantė, negraži, nuskriausta dantukų fėjos. Rugpjūtis, atostogos, pakliūti pas draugės pažįstamą daktarėlį be šansų – vienų klausiu, kitų, kas turi kokį daktarą, bet pagalbos nėra, nebent „lai ateina po mėnesio“. Bet aš negaliu mėnesį vaikščiot kaip su nudaužtu dantimi.
Vieną vakarą sėdu ant dviračio ir lekiu į netoliese esantį kioską, noriu nupirkti ką nors šeimininkės vaikams, kokių saldainių ar panašiai, nes ji mums daro ledų vakarėlį, o tie jos vaikai labai laukia tokių mažų dovanėlių. Ir staiga sutinku dar vienus pažįstamus, jie, išgirdę mano aimanas dėl danties, pasitarę sako, kad man padės, „tik eik pas mūsų stomatologą ten ir ten rytoj”, „pasakysi, kad nuo mūsų, gal priims”. Na, nebūčiau važiavusi dovanėlių vaikams, nebūčiau jų sutikusi, čia viskas aišku.
Kitą dieną sėdu ant dviračio, nulekiu į miestelį, užeinu į bažnyčią, tada ieškau to daktaro, be nerandu. Pakeliui randu kitą, užėjusi į kabinetą pačiame centre, ir netikėtai lengvai su simpatiška stomatologe susitariu, kad man sutvarkys tą dantį po valandos, jei aš nerasiu man rekomenduoto specialisto.
Aišku, aš jo nerandu, nes mieste esu be interneto, nepasižymėjusi lokacijos, kažkur nugrybauju, todėl dantį sutvarko toji simpatiška gydytoja, tiesą sakant, matau tik jos akis, nes ji su kauke, bet mes vis tiek susipažįstam, šiltai pabendraujam, apžiūriu jos sūnaus nuotraukas ant lentynos ir ikonas, kurios yra įprastas dalykas privačiuose gydytojų kabinetuose, parduotuvėlėse, butikuose, restoranuose ar kioskuose.
Dievas čia visur, įdėmios Kristaus ar Mergelės Marijos akys stebi ir laimina ant kiekvieno kampo. Išeinu laiminga ir dėkinga už netikėtai suteiktą pagalbą. Dantistė prigraso mane saugoti tą dantį, nieko kieto nekąsti, tik dėti į burną ir kramtyti, nes toks dantis, taip reikia, gali vėl nulūžti ta plomba.
Draugai, sužinoję, kad nebuvau pas jų dantistą, truputį supyksta, juk jie dėl manęs skambino, tarėsi, prašė priimti ir t. t. Atsiprašau jų, tikrai nesmagu, kad neįvertinau jų pastangų.
Po kelių dienų kandu mėsos iešmelį, dantis atsiremia į medinį pagaliuką ir vėl nulaužiu tą plombą, o juk daktarė prigrasė elgtis atsargiai, saugotis… Vos neverkiu iš nusivylimo. Pasiimu šunį Zorbą ir einu pasivaikščioti. Leisdamasi gatvele link jūros jaučiu, kaip kyla pyktis, norisi verkti, kaltinu save, tada tą dantistę, juk čia ji turbūt nekokybiškai padarė tą dantį, ant durniaus, aš juk nekalta…
Tada susitvardau ir sakau sau: „Neleisiu, kad pyktis mane užvaldytų. Niekam neleisiu atimti iš manęs dvasios ramybės ir dėkingumo jausmo, kurį praktikuoju sąmoningai, jeigu tik pajuntu, kad krenta nuotaika ar pasitikėjimas Dievu“.
Pakeliu akis į dangų ir tyliai sakau: „Ačiū Tau, Dieve, kad esu čia, Graikijoje, kaip ir svajojau, kur man gera, kur mane supa puikūs žmonės ir Tavo globa. Žinau, kad saugai mane ir mano dantis. Kaip nors įsiprašysiu vėl pas tą gydytoją, viskas bus gerai“. Galit juoktis iš mano dvasinių monologų su materialistine dantinga intencija, bet…
Vos taip pagalvoju, šalia sustoja automobilis, atsidaro langas, graži moteris su sūnumi šypsosi man, sako: „Sveika, kaip sekasi, ar čia jūsų šuo?” Mudu su Zorba sustojame nustebę, nes aš nesuprantu, kas ta moteris – jos nepažįstu. Tada ji sako: „Čia aš, ta dantistė, tik be kaukės, gyvenu irgi šitoje gatvelėje, pamačiau jus, tai sustojau”.
Iš laimės ir nuostabos vos nenugriūnu. Sakau: „Jūs nepatikėsite, bet aš prieš penkias minutes vėl nusilaužiau tą plombą, kandau medinį iešmelį, va, einu, vos neverkiu apie jus galvoju”… „Ak, – sako gražioji dantistė, – juk sakiau atsargiai kramtyti, na, ką darysi, nieko tokio, ateik rytoj dvyliktą, sutvarkysim tą dantį”.
Aišku, kitą dieną – aš vėl pas ją, po pusvalandžio dantukas vėl tvarkingas, susimoku tik už medžiagas dešimt eurų ir laiminga, pasižadėjusi tikrai saugotis, skrendu ant sparnų namo. Dantis jau beveik mėnuo tvarkoje, tfu tfu tfu – kaip sako.
Aš tikrai žinau, kad tokiems stebuklams yra vienintelis paaiškinimas – mes patys kuriame savo realybę, nes, kaip teigia mokslas, (o mokslu reikia tikėti – chi chi chi), stebimojo elgesys priklauso nuo stebėtojo.
Kitaip sakant, jei su meile ir dėkingumu žiūrime į pasaulį, suvokiame, kad Dievas yra visur ir viskas, tuomet ir gauname tai, ką ir kaip matome. Nes tu ne tik esi tai, ką galvoji apie kitus ir pasaulį – tu ir esi tas pasaulis, ir būtent toks, kokį jį matai.
