Prof. dr. Aušra Maslauskaitė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Sociologijos katedros profesorė, VDU Demografinių tyrimų centro vyresnioji mokslo darbuotoja sako, kad įžengėme į naują demografinį gimstamumo etapą, kuris nenuteikia viltingai.
Gimstamumas Lietuvoje 2021 m. krito į žemumas, kurios pranoksta net ir niūriausias prognozes. Tai labai bloga žinia Lietuvai, kurios demografinė būklė ir perspektyvos jau seniai nekėlė optimizmo. Nors tikėtasi, kad dėl COVID-19 pandemijos vaikų gims mažiau, gimstamumo rodikliai prastės, tačiau žvilgsnis į naujausią demografinę statistiką verčia aukštai kilstelti antakius.
Kaip rodo naujausi Statistikos departamento duomenys, praėjusiais metais suminis gimstamumo rodiklis Lietuvoje pasiekė 1,34 reikšmę. Priminsiu, jog šis rodiklis nurodo vidutinį skaičių vaikų, kurio susilaukia viena reproduktyvaus amžiaus moteris. 2020 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,48, o 2012–2019 metais jis svyravo apie 1,6–1,7, kai kuriais metais priartėdamas net iki 1,74 (2015 m.) (žr. grafiką). Tai buvo tikrai neprasta žinia tiek atsigręžiant į laikotarpį nuo 1990-ųjų, tiek ir lygiuojantis su kitomis šalimis, net ir su Skandinavija ar Prancūzija, kuriose įprastai gimstamumo rodikliai aukštesni nei kitur ES.
2021 m., lyginant su 2019 m., suminis gimstamumo rodiklis sumažėjo 17 proc. punktų, o su 2020 m. – 9 proc. punktais.
Keturiais tūkstančiais mažiau kūdikių
Kiek kitaip į 2021 m. gimstamumo situaciją galima pažvelgti vertinant absoliučius gimusių vaikų skaičius. 2019-aisiais, kurie ženklina santykinai gausaus gimstamumo periodo pabaigą, Lietuvos gyventojų gretas papildė 27 393 naujagimiai, o praėjusiais metais – 23 330, taigi, net 4 063 mažiau arba 15 proc. mažiau.
2021 m. padėtis grąžina mus į 2000-ųjų pradžią, kai Lietuva išgyveno istoriškai dar nebūtą gimstamumo „duobę“. 2000–2007 m. suminis gimstamumo rodiklis svyravo apie 1,2–1,3. Skausmingos šio periodo pasekmės šiandien jau atsiveja per mažėjantį mokinių, potencialių ir esamų studentų skaičių, būtinybę pritaikyti švietimo infrastruktūrą ir pan. Jos nusikels ir į ateitį, kai minėtu periodu gimusi negausi moterų karta, kuri dar labiau apkarpyta emigracijos, įžengs į reproduktyvų amžių, pradės dirbti, mokėti mokesčius ir t. t. Paminėtinas ir su tuo susijęs užprogramuotas gyventojų skaičiaus mažėjimas, visuomenės senėjimas. Vis tik atsakyti, ar 2020 m. prasidėjęs ir praėjusiais metais tebesitęsiantis gimstamumo nuosmukis bus ilgalaikis, kada ir koks bus pasiektas kritimo dugnas, šiandien dar per anksti. Tačiau jau dabar svarstytinos priežastys.
Latvijoje ir Estijoje gimstamumas buvo stabilus, priešingai nei Lietuvoje
Intuicija sufleruotų, jog praėjusių metų gimstamumas yra COVID-19 pandemijos pasekmė. Nors pandemijos pradžioje socialinėse medijose spekuliuota apie laukiantį kūdikių bumą, demografai buvo skeptiški ir nepalaikė tokios nuomonės. Ankstesnių pandemijų, didelių stichinių nelaimių efektas gimstamumui paprastai yra ne skatinantis, bet ribojantis. Vis tik pasirodantys ES šalių duomenys rodo, kad pirmieji dveji pandemijos metai turėjo skirtingą poveikį gimstamumui. 2021 m. vienose šalyse jis augo nežymiai (Prancūzijoje, Vokietijoje, Suomijoje, Vengrijoje), kitose – gana reikšmingai (pavyzdžiui, Čekijoje, kur užfiksuotas aukščiausias suminis gimstamumo rodiklis nuo 1992 m.). Net ir kaimyninėje Latvijoje bei Estijoje praėjusieji metai buvo paženklinti stabilumo (žr. grafiką). Vis tik Lietuvos gimstamumo kreivė šlieja mus prie šalių, kuriose pandeminiu periodu gimstamumas mažėjo.
Šaltinis: Estijos statistikos departamentas, 2021; Latvijos statistikos departamentas, 2021; Lietuvos statistikos departamentas, 2021.
Taigi, kas nutiko Lietuvoje? Pagrįstiems argumentams būtini detalūs duomenys, jų analizė, kuri leistų suprasti, kas ir kodėl vyksta lietuvių šeimose. Juolab kad į aktyvųjį šeimos kūrimo tarpsnį įžengia karta, kuri gimė ir augo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Nors tokių duomenų stokojama, vis tik galima svarstyti keletą hipotetinių paaiškinimų.
Lietuviai linkę susilaukti vaikų santuokoje
Nors gyvenimas kartu ne santuokoje paplitęs, taip gyvenama tol, kol nusprendžiama susilaukti arba pradedama lauktis vaikų. Ne santuokoje gimstančių vaikų dalis Lietuvoje sudaro apie 25 procentus. Jei lyginsime su padėtimi prieš dešimtmetį ar du, ji mažėja. Kitų šalių kontekste nesantuokinių vaikų dalis yra labai maža (palyginimui, Estijoje ne santuokoje gimusių vaikų dalis 2021 m. buvo 58 proc.). Lietuvoje santuoka tebėra pagrindinė prielaida vaikams. Nepaisant visų naujų socialinių ir kultūrinių šeiminio gyvenimo vėjų, likome visuomenė, kurioje santuokos socialinė ir simbolinė reikšmė menkai susvyravo. 2020 m. pirmų santuokų suminis rodiklis buvo rekordiškai žemas (beje, panašus į 2000–2005 m.). Pandeminiai suvaržymai, tikėtina, paskatino dalį potencialių jaunavedžių atidėti santuokos įregistravimą, o tai tuo pačiu privertė nukelti ir vaikų susilaukimą. Taigi, kaip bebūtų paradoksalu, mūsų socialinis konservatyvumas šiuo atveju suveikė kaip gimstamumą ribojantis veiksnys. Vis tik šis argumentas būtų pozityvi žinia, nes leistų tikėtis kompensacinio gimstamumo efekto artimiausioje ateityje.
Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms
Jei santuoka yra vaikų susilaukimo prielaida, tai būstas yra santuokos prielaida. Premija už nuosavo būsto barjero įveikimą yra santuoka – tai jau nusistovėjusi gyvenimo kelio kultūrinė logika. Lietuvos banko duomenimis, 2021 m. būsto kainos augimo tempas buvo sparčiausias nuo 2007 m., o būsto įperkamumo indeksas stagnuoja pastaruosius kelerius metus. Būsto įperkamumo mažėjimas, labai tikėtina, skaudžiausiai atsiliepia jauniems žmonėms. Jiems tenka vis ilgiau užtrukti trypčiojant prie būsto įveikimo barjero, o tai atitinkamai paveikia ir jų sprendimus, susijusius su šeimos kūrimu. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje dominuojantį vaidmenį būsto rinkoje turi privatus sektorius, tikėtis pozityvaus proveržio čia būtų sunku.
Pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas
2021 m. rekordiškai mažai buvo pagimdyta pirmųjų vaikų. Jų gimė tik 43 proc., kai praėjusius du dešimtmečius pirmagimių dalis svyruodavo apie 47–48 proc. 2021-ieji pratęsė nuo 2018 m. pasirodžiusią pirmų vaikų dalies mažėjimo tendenciją ir tai jau rodo ne pandeminį efektą. Antrųjų vaikų susilaukta panašiai kaip ir praėjusių penkerių metų periodu, o trečiųjų dalis šiek tiek augo. Bendrai, dėl antrųjų vaikų ilgalaikė tendencija yra neprasta: lyginant nuo 2000 m., jų dalis visų gimusiųjų kontekste nuosekliai augo. Vis tik pirmųjų vaikų dalies mažėjimas gali būti blogas ženklas. Jis rodo, kad dalis moterų neįžengia į motinystę: arba ją nukelia vis tolesniam amžiui, arba ir visai jos atsisako. Nuo 2011 m. ir 2021 m. augo negimdžiusių moterų dalis 30–34 m. ir 35–39 m. amžiaus grupėse, kaip rodo paskutiniųjų dviejų Visuotinių gyventojų surašymų duomenys. Žinoma, galima viltis, kad jos dar susilauks vaikų, tačiau mažiau, nei vyresnė karta. Juolab kad tarp Surašymų išaugo negimdžiusių moterų dalis 40–44 m. bei 45–49 m. amžiaus grupėse. Taigi, jei demografai jau daug metų kalbėjo, kad Lietuvos gimstamumo bėda yra antro ir paskesnių vaikų susilaukimas, regis, įžengėme į etapą, kai demografine problema tampa ir pirmojo vaiko susilaukimas. Ir tai jau būtų ne trumpalaikis, bet fundamentalus veiksnys, ilgam paveiksiantis gimstamumo ateitį.
Atideda norą susilaukti vaikų
Optimistiškai galime tikėtis, kad 2020 m. ir 2021 m. gimstamumo kreivės smukimas tėra trumpalaikis. Tai – atsakas į pandemijos sukeltus neapibrėžtumus, ekonomines problemas. 2021 m. vasarą mano ir kolegų atliktas reprezentatyvus 30–34 m. gyventojų tyrimas rodė, kad ketvirtadalis jaunų žmonių, ketinusių susilaukti vaikų, šiuos ketinimus atidėjo ateičiai. Žymiai dažniau vaikų susilaukimą ateičiai pastūmė tie, kurie yra labiau ekonomiškai pažeidžiami: žemesnio išsilavinimo, deklaravę patirtas finansines problemas. Nors su ekonominiais neapibrėžtumais susidūrė ne tik Lietuva, tikėtina, kad socialinės politikos saugikliai kitose šalyse suveikė efektyviau.
Taigi, akivaizdu, kad įžengėme į naują demografinį gimstamumo etapą, kuris nenuteikia viltingai. Nors dalis esamos padėties priežasčių yra susijusios su pandemija, esama ir kitų, fundamentalesnių demografinių ir socialinių veiksnių. Jų poveikio minimizavimui būtini ir išsamesni tyrimai, ir jų rezultatais grįsti viešosios politikos sprendimai.
