Po JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kuriuo buvo panaikintas sprendimas byloje Roe prieš Wade’ą (Ro prieš Veidą), konservatyvūs apžvalgininkai pradėjo linksmas istorines spekuliacijas apie įvykius, lėmusius šį įvykį.
Vienas iš jų pažymėjo, kad pirmasis domino grandinėje, vedančioje prie Roe sprendimo panaikinimo, buvo tada, kai Sethas Myersas (Setas Majersas) 2011 m. Baltųjų rūmų korespondentų vakarienės metu išjuokė Donaldą Trumpą (Donaldą Trampą) ir paskatino jį kandidatuoti į prezidentus.
Kitas pastebėjo, kad jei ne Anthony Weinerio (Entonio Veinerio) nešiojamajame kompiuteryje nebūtų aptikti Hillary Clinton (Hilari Klnton) elektroniniai laiškai, FTB direktorius Jamesas Comey (Džeimsas Komėjus) nebūtų paskelbęs tyrimo laiško, kuris padovanojo Trumpui pergalę svarbiausiose valstijose, o tai, žinoma, lėmė trijų Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kurie visi balsavo už Roe panaikinimą, pasirinkimą.
Krikščionys, žinoma, įžvelgia, kad visa tai paremta Dievo apvaizdos veikimu. Tačiau yra vienas šio keisto „Kortų namelio” aspektas, kurį žurnalistai, atlikdami Roe tyrimą, iš esmės ignoravo. Progresyviems kairiesiems vis radikaliau pasisakant abortų ir kitais socialiniais klausimais, į tuos, kurie laikomi grėsme vis labiau besiplečiančiai seksualinei revoliucijai, buvo negailestingai nusitaikyta. Tai sukėlė poliarizaciją ir susipriešinimą – ir keleto pagrindinių šios sagos politinių veikėjų radikalizaciją.
Pirmasis iš jų – senatorius Mitch McConnell (Mičas Makonelis), kuris nesulaukė deramo įvertinimo už Roe prieš Vaidą žlugimą (nors ir pasisakydamas už abortus, jis nepritaria vėlyviesiems abortams ir džiaugėsi šiuo sprendimu). M. McConnellis buvo jaunas senatorius iš Kentukio valstijos, kai Senato demokratai pradėjo žiaurų puolimą prieš prezidento R. Reagano pasiūlytą kandidatą į Aukščiausiojo Teismo teisėjus Robertą Borką. Borkas buvo labai gerbiamas teisininkas ir intelektualas konservatorių sluoksniuose, tačiau senatorius Tedas Kenedis (Ted Kennedy) liūdnai pagarsėjusioje tiradoje teigė, kad Borko atėjimas į Teismą gali paversti Jungtines Amerikos Valstijas pragaro šalimi:
„Roberto Borko Amerika – tai šalis, kurioje moterys neturėtų teisės į abortą abortus, juodaodžiai sėdėtų segreguotose vietose, nesąžininga policija galėtų laužti piliečių duris per naktinius reidus, moksleiviai negalėtų būti mokomi apie evoliuciją, rašytojai ir menininkai būtų cenzūruojami pagal valdžios užgaidas, o federalinių teismų durys būtų užtrenktos milijonams piliečių, kuriems teismai dažnai yra vienintelis asmens teisių, kurios yra mūsų demokratijos pagrindas, gynėjas.
Beprecedenčiu būdu politizavus paskyrimo procesą, Borko kandidatūra buvo atmesta, o jo vietą užėmė Anthony Kennedy. Kenedis balsavo už tai, kad būtų išsaugota byla Roe prieš Wade, ir buvo 2015 m. Obergefello nuomonės, primetusios tos pačios lyties asmenų santuokas visose 50 valstijų, autorius.
McConnellis išmoko savo pamoką. Jei demokratų prezidentas kada nors „pasiųs ką nors, kas mums nepatinka”, kai respublikonai kontroliuos Senatą, – sakė jis po žiauraus elgesio su Borku, – respublikonai atsakys tuo pačiu. Jis gavo progą, o jo sprendimas beveik metus laikyti Antonino Scalia vietą laisvą – atimti iš B. Obamos galimybę užimti šią vietą ir užtikrinti, kad po D. Trumpo išrinkimo galiausiai bus patvirtintas Neilas Gorsuchas – yra vienas drąsiausių politinių žingsnių pastaruoju metu. Kai mirė Ruth Bader Ginsburg, McConnellis nedelsdamas paskambino Trumpui ir pasakė, kad, nepaisant įtempto grafiko, Trumpo kandidatas turi užimti laisvą vietą – taip ir buvo.
Tas pats pasakytina ir apie prezidentą Donaldą J. Trumpą. Yra rimtų priežasčių, kodėl vos vienas konservatyvus ar už gyvybę pasisakantis lyderis pradžioje palaikė jo kandidatūrą – tik susidūręs su aštriu pasirinkimu tarp Hillary Clinton ir LGBT remiančio milijardieriaus megalomano, D. Trumpas užsitarnavo kelių aukšto rango prieš abortus pasisakančių grupių (kurios, padedamos tokių sąjungininkų kaip Mike’as Pence’as, sėkmingai išsireikalavo įsipareigojimus dėl Aukščiausiojo Teismo teisėjų ir kitų darbotvarkės klausimų) palaikymą. Tačiau daugelis buvo įsitikinę, kad D. Trumpas mažai ką nuveiks judėjimui už gyvybę.
Žinoma, tam yra daug priežasčių (kai kurias iš jų esu išsamiai aprašęs anksčiau). Tačiau jau seniai įtariau, kad yra dar viena priežastis, kodėl Trumpas noriai priešinasi savo buvusiems draugams iš abortų šalininkų politinio spektro pusės. Kitą dieną po D. Trumpo inauguracijos 2017 m. sausį kaip reporteris dalyvavau Vašingtone vykusioje Moterų eisenoje. Tai buvo didžiausia minia, kokią kada nors mačiau – beveik 500 000 žmonių, gatvėse susibūrusių petys į petį. Įniršis, nukreiptas prieš D. Trumpą, buvo juntamas. Šimtai ženklų su užrašu „F*** Trump”. Jūra kitų kreipėsi į jį įvairiais epitetais; viename iš jų, kaip bebūtų keista, buvo pavaizduota, kaip Trumpas smaugia triumfuojančią feministę. Kalbėtojai buvo įsiutę – Michaelas Moore’as, Scarlett Johansson ir Madonna, kuri fantazavo apie Baltųjų rūmų susprogdinimą.
Kitą dieną po liūdnai pagarsėjusių eitynių prisaikdintas prezidentas – žmogus, kuris garsėja tuo, kad kai jį užpuola, atsako dvigubai stipriau
Taip galvojau tada, taip galvoju ir dabar: ši eisena buvo viena didžiausių strateginių klaidų, kurias galėjo padaryti kairieji. Kitą dieną po liūdnai pagarsėjusių eitynių prisaikdintas prezidentas – žmogus, kuris garsėja tuo, kad kai jį užpuola, atsako dvigubai stipriau.
Galbūt, Donaldas Trumpas ir norėjo bendradarbiauti su Planuotos tėvystės organizacija ir feminisčių lyderėmis savo prezidentavimo laikotarpiu (jei slaptas Planuotos tėvystės organizacijos vadovės Cecile Richards ir Ivankos Trump susitikimas yra koks nors ženklas). Tačiau progresyvistės tiesioginiame televizijos eteryje užtrenkė šias duris ir paskelbė jam karą. Trampas tai stebėjo. Nepaisant jo ideologinio laisvumo, tapo aišku: abortų aktyvistai buvo jo priešai. Jie brangiai sumokėjo už klaidą.
Galiausiai labiausiai pagarsėjęs buvo bandymas nepaskirti Bretto Kavanaugh. Demokratai darė viską, kad sužlugdytų jo kandidatūrą. Jis buvo kaltinamas daugybe nusikaltimų – nuo seksualinės prievartos iki dalyvavimo grupiniame išprievartavime. Vėliau vienos iš jo kaltintojų advokatas sakė, kad visa tai buvo verta, nes kai „jis paims skalpelį prieš Roe v. Wade bylą, mes sužinosime, kas jis yra”. Ašarojantis ir pasipiktinęs Kavanaugh gynė savo vardą, tačiau daugelį konservatorių radikalizavo klausymai ir tai, ką demokratai norėjo padaryti, kad apsaugotų abortus. Stebėjau kartu su keliais gyvybės gynėjais; dvi moterys verkė. Progresyvistai bandė sunaikinti Kavanaugh, ir tai beveik pavyko.
Jei prieš klausymus Brettas Kavanaugh buvo atsargus konservatorius, jo išbandymai jį radikalizavo kur kas labiau nei tie, kurie jį stebėjo – gindamasis jis atvirai užsiminė apie prieš jį nukreiptą šmeižto kampaniją.
Istorija yra sudėtingas dalykas ir, kaip jau minėjau anksčiau, ji vystosi Dievo apvaizdos fone. Tačiau nepaprastai įdomu, kad trys pagrindiniai veikėjai, prisidėję prie JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimo nedviprasmiškai paskelbti, kad abortas Amerikoje nėra konstitucinė teisė, yra nuosaikus senatorius, nereligingas prezidentas, kuris dar visai neseniai visiškai pasisakė už abortus, ir Aukščiausiojo Teismo teisėjas, kuriuo abejojo daugelis už gyvybę pasisakančių lyderių. Demokratams padvigubinus seksualinės revoliucijos ekstremistinius išpuolius, jie turėtų gerai apsvarstyti, kokios reakcijos sulauks. Įtariu, kad be leftistų pagalbos nebūtume sulaukę Roe v. Wade panaikinimo.
