XFM radijo laidoje „Apie dangų ir žemę“ (vedėjai Remigijus Jucevičius ir Henrikas Žukauskas) organizacijos „Multiply“ Europos vadovas Johanas Matiesas pasakojo apie tarnystę, menonitų istoriją ir įgyvendinamus projektus. Pagrindinis į Evangeliją orientuotos tarnystės tikslas – auginti mokinių, bažnyčių bei misijų vadovų skaičių šešiasdešimt aštuoniose valstybėse.
Menonitų istorijos pradžia
Pirmosios menonitų bažnyčios įkurtos viduramžiais, kai priešintasi valdžiai ir Vatikano diktatui. Taigi pagal nutylėjimą struktūros buvo šiek tiek anarchistinės ir veikiau panašios į tinklus nei piramides. Be to, menonitų bažnyčia visus šimtmečius neturėjo jokių galimybių vystyti savo vizijas. Taigi iš pradžių menonitai buvo marginalizuoti, persekiojami ir gyveno ten, kur suteikdavo vietos. Pirmieji vizionieriai (lyderiai) buvo nukankinti. Tada menonitų tikėjimas ėmė plisti per pabėgėlius. Plėtra per misijas yra naujesnis reiškinys.
menonitų tikėjimas ėmė plisti per pabėgėlius.
Menonitai savanoriškai atvyko į Rusijos imperiją, kuri garantavo, kad tūkstantį metų jie bus savarankiški, atleisti nuo mokesčių, gyvens pagal savo vertybes, nebus kviečiami į kariuomenę ir jiems bus leista apgyvendinti Rusijos užkariautą teritoriją. Ir tuose kraštuose menonitų gyvenimas galimai klestėjo, tačiau krikščioniškas tikėjimas klesti tik sąveikaujant su pasauliu, ne vien bažnyčios viduje. Sakyčiau, menonitų gyvenimo būdas XIX a. viduryje buvo liberalus, daugiausia nominalus, be impulsų iš išorės.
Esu menonitų brolijos, kuri yra atsinaujinimo judėjimo atšaka, narys. Svarbiausi atsinaujinimo impulsai pasiekė per vokiečių baptistų lyderį, o dar labiau – iš liuteroniškojo pietizmo, kurio lyderis buvo paskutiniųjų laikų pietų Rusijos (dab. Ukrainos) pamokslininkas. Čia menonitai pradėjo evangelizuoti (kiti tai vadintų prozelitizmu) ne tik tuos, kuriuos vadino turkais, bet ir Pietų Rusijos gentis, ukrainiečius ir rusus. Taip Evangelija atnešta ir į atokias Rusijos imperijos vietoves.
Bažnyčia nuolat auga, bet ne visada tose pačiose vietose. Kadaise Europoje nebuvo nė vieno Kristaus sekėjo, bet buvo laikų, kad daugiausia Kristaus sekėjų buvo Europoje. Dabar situacija – kitokia. Evangelija nuėjo pirmyn, o Europa aiškiai nebemato jos šviesos ir galios. Tačiau kitur, pavyzdžiui, Afrikoje ir Indijoje, yra kitaip. Dabartinė Brazilijos bažnyčia tokia gyvybinga, drąsi, pasiaukojanti ir per portugalų kalbą pasiekia Afrikos šalis. Bet apskritai drąsiai manau, kad pasaulinė bažnyčia turi neapleisti Europos.
Bažnyčių steigimo projektai
Vokietijoje aktyviai steigiamos bažnyčios. Pastaruoju metu sėkmingai (jei tinka šis žodis) įkurta Dortmundo bažnyčia. Šis miestas įkrito keliems žmonėms į širdis ir jie meldėsi už jį. Pradėdami žinojome, kad vienai Dortmundo evangelikų bažnyčiai tenka 24 tūkst. gyventojų. Nesmerkiame ir nežiūrime iš aukšto į teritorines bažnyčias, tačiau tik maždaug 1–2 procentai Vokietijos tikinčiųjų lanko katalikų ar liuteronų bažnyčią.
Pirmiausia kreipėmės į Dortmundo miesto evangelikų aljansą, klausdami, kiek yra bažnyčių, ar reikia jas steigti. Kreipėmės į įvairių konfesijų žmones. Apie savo idėjas rašėme visoms katalikų ir liuteronų bažnyčioms. Kiekvienas galėjo atiduoti savo balsą.
Kai ieškojome, kur pradėti veiklą, paaiškėjo, kad rajone į šiaurę nuo geležinkelio stoties (čia gyvena neseniai atvykę migrantai, daug marokiečių) viena bažnyčia visam laikui uždaro duris. Ją sudarė Rytų Prūsijos gyventojai, atvykę po Antrojo pasaulinio karo, kai sovietai deportavo iš Karaliaučiaus (dab. Kaliningrado). Bažnyčioje susitikdavo visi, netekę Tėvynės. Vėliau tai tapo nebeaktualu. Dabar meldžiamės ir tikimės, kad naujoji bažnyčia, kurią Dievas įkuria čia, atrodys kaip ir Dortmundas. Vokietijai reikia dešimčių tūkstančių naujų bažnyčių, kad pasiektų žmones, kurių jos dar nepasiekė.
Kartą susitikau su irakiečiu pavėžėju iš Bagdado. Jis katalikas, žmona – stačiatikė. Klausė, ar tiesa, kad Europos bažnyčios tampa mečetėmis. Patvirtinau. Nusivylęs daug klausinėjo, nes jautė, kad priespauda iš Viduržemio jūros regiono, iš kur jis kilęs, dabar skverbiasi ir į Vokietijos miestus. Jam buvo nuostabu, dvidešimtmetė mano dukra ištekėjo už savo draugo ir persikėlė studijuoti į kitą miestą, t. y. pasirinko tuoktis. Jis sakė, kad Magdeburge nėra nė vieno tokio krikščionio kaip aš. Galbūt jis neteisus, žinoma, neteisus, Dievas visur turi nemažai savo ištikimųjų.
Po Dortmundo ieškojome galimybių bažnyčių steigti Magdeburge. Tyrimai parodė, kad iš 250 tūkst. gyventojų mažiau nei tūkstantis lanko krikščioniškas bendruomenes: katalikų, liuteronų, reformatų, baptistų, laisvąją bažnyčią, menonitus. Mažiau nei tūkstantis! Vienas iš 250 žmonių! Tai galėtų būti viena labiausiai sekuliarizuotų vietų žemėje. Štai kokia sunki misijos užduotis Europoje ir kaip mums trūksta žmonėms patrauklių bažnyčių. Gali būti, kad esame pradiniame Europos evangelizavimo etape.
Evangelijos sklaida
Komunistinės Vyriausybės valdomame Laose, kuriame vykdome misiją, sparčiai plinta tikėjimas. Daugelis pagoniškų genčių ieško ateities, patirdamos ir musulmonų įtaką, ir ateistų komunistų idėjas, ir girdėdamos krikščioniškas žinutes. Ten vyko neregėtų pasaulyje prabudimų. Panašiai ir Tailande, kuriame daug net ir musulmonų kilmės pabėgėlių iš Mianmaro (buv. Birmos). Jie atranda Kristų ir neša Evangeliją per sieną į šalį, kurioje po karinio perversmo daug pralieta kraujo.
Palyginti su kitomis Europos šalimis, daugiausia krikštijama Turkijoje, Stambule.
Palyginti su kitomis Europos šalimis, daugiausia krikštijama Turkijoje, Stambule. Beveik kiekvieną sekmadienį žmonės viešai išpažįsta tikėjimą Jėzumi. O Vyriausybė vis labiau islamizuoja, engia, iškeldina pastorius ir persekioja krikščionis. Jauni Turkijos krikščionys tuokiasi ne su tautietėmis, nes tiesiog jaunose bažnyčiose neįmanoma susirasti žmoną krikščionę, bet, pavyzdžiui, gagalėmis (Moldovos krikščionių turkų mažuma). Musulmonų visuomenės moterys turi nedaug pasirinkimų, ypač – keisti religiją.
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad Ukrainos visuomenė yra atviriausia, imliausia Evangelijai. Labiausiai vertina tikėjimu grindžiamą tarnystę. Kiek žinau, vienintelės šalies valdžios institucijos mielai bendradarbiauja su bažnyčiomis ir jų iniciatyvomis visais lygmenimis: nuo našlaičių namų, autizmu sergančių vaikų, senelių globos programų iki pacifistų menonitų, neginkluotų kapelionų, įdarbinimo kariuomenėje. Kasdien meldžiuosi, kad jie išgyventų šį karą ir grįžtų į savo šeimas. Jie patarnauja sužeistiesiems, meldžiasi, guodžia, gabena civilius iš karo zonos. Šiuo metu priešo niokojama Ukraina yra Evangelijos šviesos mūšio laukas.
Bažnyčios keliai
Neseniai perskaičiau buvusio Rusijos baptistų sąjungos vadovo Jurijaus Sipko komentarą apie krikščionybės padėtį Europoje. Jis teigė, kad Rusija atspindi mesianistinės krikščionybės laikyseną, taigi lyg ir aukštesnį pašaukimą, tikslą neva iš dvasinių šaknų, kurios išgelbėtų ne tik ją, bet ir Europą. Tačiau pažvelkime į Lenkiją, kurios katalikišką gyvenimą ir vertybes menkino Rusija. Lenkijos bažnyčia ir lenkų tauta priėmė 2,3 mln. ukrainiečių pabėgėlių. J. Sipko nuomone, tai ir yra tikroji krikščionybė, nes svetingumas taip pat apibūdinamas kaip charizma, Dievo dovana, kuria galime gyventi, o charizmos nebūdingos nekrikščioniams, kurie neturi Šventosios Dvasios dovanos.
Nepaisant kilmės ir religijos, reikia būti nuolankiems. Vokiečių poetas J. V. Gėtė sakė, kad Europos bažnyčios istorija buvo klydimo ir smurto mišinys. Turime būti nuolankūs savo istorijai. Šlovinga ne praeitis, bet ateitis, į kurią einame ir kuri baigsis ne Antikristo pasirodymu, bet Kristaus sugrįžimu. Todėl turiu vilties dėl kiekvienos bažnyčios, kuri tvirtina esanti krikščioniška, nes turi Žodį ir Šventosios Dvasios vedimą. Taip pat teigčiau, kad yra viltis ir bet kuriai Rytų, net Ortodoksų, bažnyčiai, kuri ateis, kai jų prabudimai nebus slopinami, kaip dabar slopinama kiekviena laisvos valios apraiška toje visuomenėje.
Mūsų visuomenės viltis susijusi su gebėjimu mąstyti aukščiau apie kitus.
Mūsų visuomenės viltis susijusi su gebėjimu mąstyti aukščiau apie kitus. Galvoti apie kitą aukščiau nei apie save, nuolankiai tarnauti arba būti greitam tarnystei. Kiekvienas žmogus turi religinių išgyvenimų. Štai draugė yra ateistė ne dėl to, jog taip nusprendė, bet kad nėra teisingų atsakymų, žmonės neatsako į jos klausimus, nėra patikimai kalbančių Dievo vardu. Ji augina neįgalų sūnų ir jautriau išgyvena blogį. Jos supratimu, Dievas yra pasyvus, pašalintas iš kasdienio gyvenimo.
Tačiau pažvelkime į religines patirtis. Kaip gali motina ar tėvas laikyti naujagimį rankose ir manyti, kad jis – tai atsitiktinumas, sutapimas, evoliucija, o ne stebuklas, dieviškas momentas, kai įvyksta kažkas daugiau nei pajėgtume sukurti. Ir Bažnyčiai tektų būti gyvai ir rodyti į ateitį, kuri yra Amžinybė su Dievu, taip pat aiškinti laiko ženklus, orientuoti žmones į tai, kas vyksta. Ir mes turime tokią privilegiją, kai orientuojamės per Dievo Žodį, visa tiriančią bendruomenę, Bažnyčią ir kai daugiau išklausome gyvenančius tikėjimu ir labiau už mus dvasiškai subrendusius.
