Šįmet labai laukiau Gailestingumo atlaidų savaitės, kaip ir kasmet. Numatėme laiką, kada eisime kartu su vyru. O jis netikėtai sako, žinai, negaliu šiandien eiti, pavargęs, noriu pailsėti, nes laukia sunki savaitė. „Kai tai suprasti!? Tu nenori į Gailestingumo atlaidus?“ – negaliu įsivaizduoti… Taigi tarėmės, kad eisim, deruosi, bet nepadeda mano retorika.
Tiesą sakant, aš irgi pavargusi, atrodo, tarsi kažkokiam beoriam kosmose, vos pajudu, skauda ir maudžia stuburą… Bet aš nepasiduosiu, juk metuose tik viena Dievo Gailestingumo atlaidų savaitė! Viena vienintelė! Greitai apsirengiu ir einu.
Nuotaika tokia rūškana, atrodo, tarsi būčiau apraizgyta kažkokiais bjauriais saitais. Jaučiuosi tarsi apgirtusi, matyt, nuo išgertų nuo skausmo vaistų, širdis kažko nerami, bet vis tiek ryžtingai skubu, nes kiekviena minutė svarbi. Greičiau ateisi, ilgiau pabūsi su Jėzumi Švč. Sakramente prieš Mišias, ilgiau pabūsi su Jėzumi didelėje malonėje, ko ne Rojuje, kuris tą savaitę tikrai apgaubęs Vilnių. Gaila, kad ne visi tai žino. Kitaip čia kojos nebūtų kur įkelti.
Taigi atsiduriu šventovėje, atiduodu tą slaptą voką su surašytomis intencijomis, kurį sesutė nuneša ant altoriaus, ir aš rami laukiu šv. Mišių. Adoruodama dar spėju sukalbėti sesutei Faustinai paties Jėzaus apreikštą Gailestingumo vainikėlį. Ir nusprendžiu jį paaukoti už save, ta intencija, kad būčiau taika ir susitaikinimu visiems, su kuriais kartais nelabai noriu draugauti, jaučiuosi įskaudinta ar įsižeidusi, ar…
„Na, kas čia per tavo fanaberijos?“ – atrodo, girdžiu prieš du mėnesius amžinybėn iškeliavusios savo mamos perspėjantį balsą. Turiu būti draugiška ir mylėti visus, visus, visus…
Užtenka penėti bjaurią karo dvasią, lankstytis jai, o save laikyti katalike. Negana dar karas, jokios taikos nėra čia pat. Užtenka! Griežtai mintyse jau pati baru save. Ir per adoraciją pradeda skambėti nuostabios šlovinimo giesmės. Atrodo, kad kažkas nežemiško atsiveria, tarsi kažkoks bjaurus purvinas gaubtas perplyšta, suskeldėja į skutelius ir tarsi rūkas, išsisklaido ir išnyksta.
Suskamba varpelis prieš Mišias, prasideda Mišios. Girdžiu kunigo balsą, ir keista, kad išgirstu ir dar kažkokias padrąsinančias mintis: „O žinai, šiandien tu gerai pagalvojai, kalbėkis, daryk, pamatysi, turėtų pavykti, nebijok, tu gi tikrai tai gali, drąsiau!“
Dieve, kaip man reikėjo tokio paskatinimo, tokio palaikymo, deja, deja, nebuvo kam to pasakyti, juk niekas nežino apie ką aš galvoju, ką svajoju, kas neramina mane… O čia staiga, pasirodo, kažkas žino, ir mane drąsina bei palaiko. Viduje, pakyla toks džiaugsmas, toks įkvėpimas! Norisi skraidyti jau. Ir jokio nuovargio, jokio suspaudimo, net ir skausmo nebesijaučia.
Atrodo, kad tie baisūs gniaužtai, stipriai suspaudę tokį ilgą laiką, kažkur dingo, kad prasivėrė kažkoks stebuklų ir malonės laikas, kuris ims mane plukdyti ten, kur turiu būti. Dieve, aš taip meldžiausi, taip maldavau, prašiau, bet pasitikdavo tik nebyli tyla, jokio atsako, jokios paguodos, jokios vilties…
Atrodo, tarsi būčiau įkritusi į gilų šulinį, iš kurio nei žmonių, nei Dievo nepasiekia joks mano prašymas ar maldavimas, buvau tarsi suspausta kažkokių nematomų replių, kurios nepaleido manęs, nors tu ką.
Klausausi Dievo Žodžio, kunigo homilijos. Ir tie žodžiai tokie svarbūs, pasiekę mane jie tiesiog susigeria, pripildo mano savastį. Tarsi būčiau koks sugeriamas popierius, kuriam labai reikia pastiprinimo, meilės, atidumo, supratimo, ir viska tai čia – per Mišias, per Šv. Rašto ištraukas.
Savo kūno plaukeliais tarsi juntu, kad čia Šventoji Dvasia! Čia ji užvaldžiusi šitą nedidelį Vilniaus pastatą, čia Ji šeimininkauja ir dalina kiekvienam atėjusiam, alkanam ir ištroškusiam visko, ko tik reikia, ko trūksta, ko nepakanka, ji dalina dosniai, neskaičiuodama, negailėdama…
Ir alkani bei ištroškę gauname patį svarbiausią maistą šiame gyvenime – Komuniją su Jėzaus Kristaus Krauju! Jėzau, Tu toks geras, net saldu su Tavimi, su Šv. Dvasia, o svarbiausia – Gailestingumu! Tai buvo šių metų Dievo Gailestingumo atlaidų stebuklas.
