Visuotinėje Bažnyčioje kyla rimtas nerimas dėl Vokietijos vyskupų konferencijos Sinodo kelio. Balandžio 11 d. pasirodė žinia, kad „daugiau kaip 70 kardinolų ir vyskupų iš įvairių šalių paskelbė „brolišką atvirą laišką“ Vokietijos vyskupams, kuriame įspėja, kad dabar vykstančio proceso, vadinamo Sinodiniu keliu, metu siūlomi radikalūs Bažnyčios mokymo pakeitimai gali privesti prie jos skilimo.
Laiške išreiškiamas „augantis susirūpinimas dėl viso Vokietijos Sinodinio kelio pobūdžio“, kuris, pasak pasirašiusiųjų, sukėlė painiavą dėl Bažnyčios mokymo ir atrodo labiau orientuotas į žmogaus, o ne į Dievo valią.“
Panašius susirūpinimo laiškus paskelbė Šiaurės Europos, Lenkijos, kiti vyskupai iš viso pasaulio. Pastarasis 70 kardinolų ir vyskupų laiškas apibendriną Visuotinės Bažnyčios susirūpinimo esmę.
Štai du pirmieji šio laiško paragrafai:
1. Nesugebant klausytis Šventosios Dvasios ir Evangelijos, Sinodinio kelio veiksmai menkina Bažnyčios autoriteto, būtent, popiežiaus Pranciškaus, [Bažnyčios mokymo] apie krikščioniškąją antropologiją bei seksualumo moralę, taip pat ir Šventojo Rašto, patikimumą.
2. Nors ir žavi religinių idėjų ir religinio žodyno pamušalas, vokiečių Sinodinio kelio dokumentai didžiąja dalimi nėra įkvėpti Šventojo Rašto ir Tradicijos, kurie, anot II Vatikano susirinkimo, abu yra „vienintelis Dievo Žodžio kraitis“; tačiau, atvirkščiai, įkvėpimo semiasi iš sociologinių analizių bei šiuolaikinių politinių, įskaitant ir genderistinių, ideologijų.
Šie dokumentai žvelgia į Bažnyčią ir jos misiją pro pasaulio objektyvą, o ne per Šventajame Rašte ir autoritetingos Bažnyčios Tradicijos atskleistų tiesų prizmę. (Broliškas atviras laiškas mūsų broliams vyskupams Vokietijoje, 2022 m. balandžio 11 d.)
Paprastai tariant, Vokietijos Sinodinis kelias nekyla iš Apreiškimo. Nekyla iš Dievo. Tačiau kyla iš žmonių pasaulyje kurpiamų „tiesų“, kurios nėra Kristaus apreikšta tiesa.
Vokiškojo Sinodinio kelio kurpėjai be užuolankų teigia atradę naują Apreiškimo šaltinį; jo vardas – Zeitgeist („laikmečio dvasia“). Verta jų pačių paklausyti. Pasinaudosiu š. m. kovo 30 d. Vokietijos dienraštyje Der Tagespost paskelbto paskutiniojo vokiškojo „Sinodinio keliui“ susitikimo žinios santrauka „H. Hopingas: Sinodalinis kelias keičia pažinimo doktrinos architektūrą“ (Die Tagespost, Hoping: „Der Synodale Weg verändert Architektonik der Erkenntnislehre“).
Taigi, trečiajame sinodaliniame susirinkime per antrąjį svarstymą, esant reikiamam dviejų trečdalių vyskupų daugumos kvorumui, priimtame „orientaciniame tekste“ skelbiama:
„Sinodinis kelias“ pripažįsta „laiko ženklus“ kaip trečią apreiškimo šaltinį šalia Šventojo Rašto ir Tradicijos. Tekste kalbama apie „teologijos laikus“, kurie „kiekvienu atveju leidžia atrasti Dievo balso „šiandieną“ skirtinguose kontekstuose“.
Galiausiai „laiko ženklai“ aiškiai apibūdinami kaip apreiškimo vietos. Teologas H. Hopingas apibendrina: „Sinodinis kelias, remiamas atskirų teologų, keičia teologinės epistemologijos architektoniką, Šventąjį Raštą ir Tradiciją prilygindamas su Laiko ženklais kaip naujomis apreiškimo vietomis“.
O dabar prisiminkime Bažnyčios apie Apreiškimo šaltinius mokymą. II Vatikano susirinkimo dogminė konstitucija apie Apreiškimą „Dei Verbum“:
„Dievo žodį Šventasis Sinodas pagarbiai išklauso ir su pasitikėjimu, laikydamasis to, ką sako apaštalas Jonas: ,Skelbiame jums amžinąjį gyvenimą, kuris buvo pas Tėvą ir pasirodė mums, ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi’“ (1 Jn 1, 2–3).
Todėl, sekdamas Tridento ir Vatikano I Susirinkimo pėdomis, jis imasi išdėstyti tikrąjį mokymą apie dieviškąjį apreiškimą ir jo perteikimą, idant visas pasaulis, girdėdamas skelbiant išganymą, įtikėtų, tikėdamas turėtų vilties, vildamasis mylėtų.“ (Dei Verbum, 1)
„Kad Evangelija būtų be paliovos Bažnyčioje visiškai ir gyvai išlaikoma, apaštalai paliko savo įpėdinius vyskupus, „perduodami jiems savo pačių mokymo pareigas“. Taigi ši Šventoji Tradicija ir abiejų Testamentų Šventasis Raštas yra tarsi veidrodis, kuriame žemėje keliaujanti Bažnyčia įsižiūri į Dievą, iš kurio visa gauna, iki ateis laikas, kuomet tiesiogiai pamatys jį tokį, koks jis yra (plg. 1 Jn 3, 2).“ (Dei Verbum, 8)
Tiesos Apreiškimas kyla iš Dievo Sūnaus Įsikūnijimo. Apaštalai ir jų įpėdiniai vyskupai nepertraukiama sakramentine, ypač Eucharistinės Aukos sudabartinimo – „kuri yra viso krikščioniškojo gyvenimo versmė ir viršūnė“ (Lumen Gentium, 8) – praktika, o kartu ir Apreiškimo kraičio Šventajame Rašte ir Šventojoje Tradicijoje aiškinimu, įgalina tikinčiuosius išganingoje apreikštoje Tiesoje dalyvauti (plg. 2 Pt 1,4) ir ją suprasti.
Tuo tarpu Vokietijos vyskupams šios Viešpaties įstatytos praktikos nepakanka. Jie tvirtina, kad iš žmonių pasaulio kylančios tiesos yra taip pat Apreiškimo šaltinis lygia greta su Kristaus apreiškimu.
Ką tai reiškia? Tai – ne daugiau ir ne mažiau, o apaštalinio Tikėjimo išsižadėjimas. Jei žmonių (sąlygiškai „tikinčiųjų“) tiesos (tarkime per tokius „vokiškus“ ar kitus nacionalinių vyskupų konferencijų sinodus) tampa tikėjimo ir moralės tiesomis, tai Apreiškimo tiesos nėra nekintamos ir absoliučios. Jos gali kisti, taigi, tapti sąlygiškomis – nelygu koks yra „naujų tiesų“ iš pasaulio pobūdis ir mastas.
Pagal tokią „sinodinę“ formulę, „tiesa“ tampa tai, kam čia ir dabar pritaria dauguma, pavyzdžiui, nacionalinės vyskupų konferencijos dviejų trečdalių kvorumas. Tuomet demokratiškai naujai „apreikštų“ tiesų šviesoje turi būti iš naujo peržiūrimos ne tik „senstelėjusios“ tiesos, bet ir visas, naujų realijų neatitinkantis, vis dar Apaštalinės sukcesijos, t. y. Šventosios Tradicijos būdu perduodamas Tikėjimo kraitis.
Tokios pamatinės tiesos, kaip Dievo Kūno Eucharistijoje realumas, santuokos tarp vyro ir moters sakramentiškumas ir nedalomumas, tampa ginčytinos. Kaip ir viskas šiame pasaulyje…
Štai taip netikėtai ir nelauktai mūsų laikuose prasidėjo didelis žūtbūtinis tikėjimo karas. Jo laimėtojas bus vienas iš dviejų: arba šiandien Vokietijos vyskupų konferencijos jau oficialiai nešama sumodernintos „tikėjimo“ maras, arba ant Petro Uolos tvirtai Viešpaties įstatytos ir Apaštalams perduotos Romos triumfas.
Netikėtai ir nelauktai mūsų laikuose prasidėjo didelis žūtbūtinis tikėjimo karas.
Kaip matome, šio karo ratilai apima visą Katalikų Bažnyčią. Vokiečių vyskupai aiškina, kad privačiose audiencijose popiežius Pranciškus juos tik drąsina ir drąsina. Tačiau 2019 m. birželio 29d. – šv. apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmių dieną – paskelbtame laiške Vokietijos katalikams popiežius Pranciškus ragino sutelkti dėmesį į evangelizaciją, atsižvelgiant į tikėjimo „eroziją“ ir „nuosmukį“ šalyje.
Taip pat, visai neseniai (š. m. kovo 28 d.) Lenkijos katalikų vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Stanisławas Gądeckis Bažnyčiai ir pasauliui pagarsino per susitikimą su popiežiumi Pranciškumi pastarojo išreikštą susirūpinimą dėl Vokietijos Sinodinio kelio eigos: „Pranciškus atsiriboja nuo šios iniciatyvos“.
Taigi, galime patikimai teigti, kad Romos popiežius numano, jog Vokietijos Sinodinis kelias yra priešingas Katalikų tikėjimui; o šios Sinodinio kelio versijos – kaip ir bet kokio neklusnumo apaštaliniam autoritetui – šaltinis yra būtent tikėjimo trūkumas.
Įdomu, kaip pats Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Georgas Bätzingas teisina šį antikatalikišką „vokišką“ kelią: „Sinodinis kelias – tai mūsų bandymas Vokietijoje kovoti su sisteminėmis lytinio piktnaudžiavimo ir jo dangstymo priežastimis, sukėlusiomis neapsakomas kančias daugeliui žmonių Bažnyčioje ir per Bažnyčią“.
Štai taip. Pasirodo, kad didžioji problema dėl kurio reikia griauti Bažnyčios tikėjimą – Bažnyčios klero palaidumas ir ištvirkavimas. Pasiaiškinkime. Skaistumas yra antgamtinio gyvenimo dovana, kuri leidžia išgyventi Dievo Meilę itin asmeniškai ir giliai. Malonės ir tikėjimo galios dėka žmogus patiria jo prigimties visetą užpildantį Dievo artumą. Skaistumas yra mūsų laikinajame biologiniame ir psichiniame būvyje išgyvenamas nelygstamas Amžinosios palaimos džiaugsmas.
Būtent malonės dovanojamo tikėjimo trūkumas sviedžia krikščionį atgal į nuodėmę. Būtent gyvenimo pašventinamojoje malonėje išsižadėjimas šiandien ir yra palaidumo tarp Bažnyčios tarnų priežastis. Taigi, ne apaštalų mums palikta sakramentinė tvarka yra moralinio palaidumo priežastis, o antgamtine malonės tvarka ir galia palaikomo tikėjimo ir moralės trūkumas.
Tuo tarpu Vokietijos vyskupų logika yra tokia: sugriaukime malone palaikomą antgamtinę tvarką ir nereikės laikytis sunkios sakramentinės disciplinos – tiek tikėjimo išpažinime, tiek ir moralinių pasirikimų kasdienybėje. Taigi apaštalinės tvarkos griovimas atliktinas per pačio Apreiškimo reliativizavimą kintančių „laiko ženklų“ doktrina; vadinasi, tikėjimo bei moralės tiesų kaip absoliučių nepriklausomai nuo laikmečių nuvertinimą. Tiksliau – išsižadėjimą.
Katalikiškai – t. y. trumpai ir aiškiai tikėjimo šviesoje – tariant, Vokietijos Sinodinis kelias yra Šėtono, Melo tėvo, pramanas.
Būkime Tiesos vaikai. Ir Tiesos galia drąsiai liudykime savo Tikėjimą nekintama Viešpaties Apreiškimo kalba tiems, kurie šį Apreiškimą neigia:
„Jūsų tėvas – velnias, ir jūs pasišovę tenkinti jo užgaidas. Jis nuo pat pradžios buvo galvažudys ir niekuomet nesilaikė tiesos, – jame ir nėra buvę tiesos. Skleisdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. O kadangi aš kalbu tiesą, tai jūs ir netikite manimi. Kas iš jūsų gali įrodyti mane nusidėjus? Jeigu tad tiesą sakau, kodėl netikite manimi? Kas iš Dievo yra, tas Dievo žodžių klauso. Jūs todėl neklausote, kad nesate iš Dievo“. (Jn 8,44-47)
Apreiškime – Amžinajame Dievo Žodyje! – nėra jokio drugnumo ir jokių dviprasmybių; savo „aštriu dviašmeniu kalaviju“ (Apr 1,16), Jis atskiria Gėrį nuo blogio, Šviesą nuo tamsos: „Jūs esate iš pažemių, o aš esu iš aukštybės. Jūs – iš šio pasaulio, o aš – ne iš šio pasaulio. Dėl to aš jums sakiau, kad jūs numirsite savo nuodėmėse. Tikrai! Jeigu jūs netikėsite, kad Aš Esu, – jūs numirsite savo nuodėmėse“. (Jn 8,23-24)
Tad ir mes apsispręskime, kokiu keliu eisime toliau: Apaštalų perduotos Tiesos ir Gyvenimo ar sutapimo su pasauliu ir, todėl, Mirties keliu?