Penktąjį Gavėnios sekmadienį Dievo žodis kviečia pasitikrinti, koks yra mūsų tikėjimas. Mums pateikiami keli skirtingi tikėjimo pavyzdžiai: fariziejų, nusidėjėlės moters ir apaštalo Pauliaus.
Evangelija pasakoja apie nusidėjusią moterį kaltinančius fariziejus (Jn 8, 1–11). Jie griežtai laikėsi Mozės įstatymo ir reikalavo, kad visi elgtųsi panašiai. Atrodytų, kad jų tikėjimas buvo labai geras, tačiau Jėzus nė karto nepagyrė fariziejų.
Priešingai, nepraleisdavo progos jų papeikti ir savo klausytojams nurodydavo taip nesielgti, kaip fariziejai elgiasi: „Į Mozės krasę atsisėdo Rašto aiškintojai ir fariziejai. Todėl visa, ką jie liepia, darykite ir laikykitės, tačiau nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie kalba, bet nedaro“ (Mt 23, 2–3).
Apie tokį fariziejišką tikėjimą apaštalas Jokūbas rašo: „Kas iš to, mano broliai, jei kas sakosi turįs tikėjimą, bet neturi tikėjimo darbų?! Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (Jok 2 ,14.26).
Evangelijoje minima nusidėjėlė nesilaikė Mozės įstatymo. Jei tikėjimas nedaro įtakos žmogaus elgesiui, jis dažniausiai būna labai paviršutiniškas. Nusidėjusią moterį gelbsti nuolankumas, todėl Jėzaus nuosprendis pilnas gailestingumo: „Aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenusidėk“ (Jn 8, 11).
Paulius iki atsivertimo buvo labai uolus fariziejus ir persekiojo krikščionis. Pažinęs Kristų, jis tapo uoliausiu jo mokiniu. Paulius apie savo tikėjimą rašo Laiške filipiečiams: „Dėl Kristaus aš ryžausi visko netekti ir viską laikau sąšlavomis, kad tik laimėčiau Kristų. Pamiršęs, kas už manęs, aš veržiuosi pirmyn, į tikslą, siekiu laimikio aukštybėse, prie kurio Dievas kviečia Kristuje Jėzuje“ (Fil 3, 8.13–14).
Kiekvienas žmogus turi kažką, ką labai vertina. Tai gali būti brangūs asmenys, reikalingi daiktai, įgytos mokslo žinios ar kiti vertingi dalykai. Tačiau mūsų vertybių skalėje tikėjimas į Kristų turi stovėti pačioje aukščiausioje vietoje, ir pagal šį tikėjimą turi būti matuojama visa kita. Apaštalas Paulius taip ir daro; jam, palyginus su Kristumi, viskas yra tik šiukšlės.
Mūsų vertybių skalėje tikėjimas į Kristų turi stovėti pačioje aukščiausioje. vietoje
Turbūt per TV esate matę, kaip Rusijos prezidentas Putinas cerkvėje drauge su kitais meldžiasi ir daro kryžiaus ženklą; atseit, tiki į Kristų. Tačiau nekaltų žmonių, net vaikų žudymas Ukrainoje kalba apie tai, kad jo tikėjimas greičiau yra tik vaidyba. „Tikėjimas be darbų yra negyvas“ (Jok 2, 26).
Dievo gailestingumas įvairiais būdais beldžiasi į žmogaus širdį, ragindamas palikti nuodėmės kelią. Kartais pasibeldžia, siųsdamas kančią, kuri priverčia perkainoti turimas vertybes. Šitaip atsitiko su šv. Ignacu Lojola. Tarnaudamas karaliui, jis siekė tik garbės.
Viename mūšyje buvo sunkiai sužeistas ir, besigydydamas sutrupintus kaulus, iš nuobodulio pradėjo skaityti knygą apie šventųjų gyvenimus, nes romanų apie riterių nuotykius ligoninėje nebuvo. Beskaitydamas suprato, koks tuščias buvo ligšiolinis jo gyvenimas ir kad verta tarnauti tik dangaus Karaliui. Liga ir kančia perkeitė jauno vyro mąstymą ir jis tapo didžiu šventuoju.
Mūsų dėmesį yra prikaustęs antrą mėnesį vykstantis karas Ukrainoje. Milijonams ukrainiečių jis atnešė sunkiai pakeliamų išbandymų. Net iš šalies stebėti, kas vyksta Ukrainoje, yra labai sunku. Tegu išgyvenama kančia ne tik Ukrainoje, bet ir Europoje daugelį tiesiog priverčia perkainoti ligšiolines savo vertybes ir siekti tokių, kurių bombomis neįmanoma sunaikinti.
Gavėnia kviečia kiekvieną pasitikrinti, ar esame nuoseklūs savo tikėjimo kelionėje, ar mūsų darbai atitinka Evangelijos reikalavimus. Turėkime nuolankumo ir drąsos pripažinti, jei kur nors žengėme ne Evangelijos keliu.
