Gydymas telefonu, apleista profilaktika, diagnostika ir gydymas. Beveik išnykęs dėmesys hospitalinėms infekcijoms. Nuolatinės baimės ir streso poveikis fizinei ir psichinei sveikatai bei politikų sprendimams. Akivaizdu, kad praėję dveji metai itin neigiamai paveikė visuomenės sveikatą. Kaip gyvensime toliau? Kokias pamokas išmokome?
Apie tai žinomi Lietuvos ir užsienio sveikatos srities specialistai kalbėjo konferencijoje „Nueinanti pandemija – pasiliekančios problemos“. Renginį organizavo Sveikatos teisės institutas.
Konferenciją pradėjo Pietinės Danijos universiteto profesorė dr. Christine Stabell Benn. Vakcinacijos programų ir vakcinų poveikį ne tik specifinei infekcijai, bet ir bendrai sveikatai tyrinėjančios mokslininkės teigimu, neturime duomenų, kad COVID-19 vakcinos padarys mus sveikesniais. Šios vakcinos mažina mirštamumą nuo COVID-19, bet gali būti, kad didina mirties riziką nuo kitų priežasčių – tokius efektus prof. dr. S. Benn pastebėjo tyrinėdama kitas skiepijimo „negyvomis vakcinomis“ programas.
Profesorė taip pat akcentavo, kad norint išmokti pandemijos pamokas, itin svarbu atlikti tyrimus dėl masiškai taikytų priemonių (kaukės, vakcinos, mokyklų uždarymai, masinis testavimas, izoliacijos ir kt.) veiksmingumo ir poveikio bendrai sveikatai.
Infekcijų kontrolės specialistė Ieva Šliogerytė (Kisielienė) pristatė hospitalinių infekcijų valdymo iššūkius gydymo įstaigose pandemijos metu. Pasak jos, daugybė taikytų sprendimų iki šiol paliko neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, kaip tokios apsaugos priemonės kaip dvigubos lipnia juosta apsuktos pirštinės leidžia pasikeisti pirštines? Kokybiškai atlikti rankų antiseptiką prieš ir po paciento lietimo? Kaip atliekamas rankų plovimas (jei jo reikia) po invazinių procedūrų? Kokia antbačių prasmė oru lašeliniu būdu plintančios infekcijos perdavime?
Klaipėdos universiteto rektorius prof. dr. Artūras Razbadauskas atkreipė dėmesį, kad pandemija vėl sugrąžino paternalistinį požiūrį į pacientą, kuris reiškė, kad medikas geriausiai žino, kokius sprendimus priimti gydant, ir sprendžia pats. Tokia nuostata gyvavo iki XX a. vidurio. Ją pakeitė autonomiškumo principas, kuris reiškia, kad žmogus yra atsakingas ir sprendimus, susijusius su jo sveikata ir gydymu, gali priimti pats, gavęs iš mediko visą informaciją apie ligą, gydymą, galimus neigiamus poveikius.
Norvegijos Akershus universitetinėje ligoninėje dirbanti slaugytoja Vida Naujokaitytė pasidalino patirtimi apie profesionalios slaugos ir komandinio darbo vaidmenį gydant COVID-19 sergančius pacientus intensyviosios terapijos skyriuose. Ji analizavo, kodėl tokia skirtinga situacija Lietuvos ir Norvegijos gydymo įstaigose ir kokios priežastys galėjo lemti, kad Norvegijoje daug mažesnis hospitalizuotų asmenų mirtingumas.
Žurnalo „Psichologija tau“ redaktorius prof. dr. Gintaras Chomentauskas kalbėjo apie lokdauno poveikį emocinei būklei. „Žmonės nerimą ir stresą jautė du kartus dažniau nei 2018 m. Visus dvejus metus streso lygis buvo labai aukštas. Galima tik įsivaizduoti, kokias pasekmes fizinei ir psichinei visuomenės sveikatai tai turės ateityje. Pagal bendrus dėsningumus galima daryti išvadą, kad pirmiausia padidės sergamumas širdies ir kraujagyslių ligomis“, – kalbėjo psichologas.
Tyrimai rodo, kad pandemija labiau paveikė moteris nei vyrus, o emociškai labiau nukentėjo jaunimas nei pagyvenę asmenys – kuo asmenys jaunesni, tuo didesnį stresą jautė.
Profesorius atkreipė dėmesį ir į nerimo poveikį valdžios atstovams: „Kai nerimas intensyvus – žmogus plačiai nemąsto, įsivyrauja tunelinis mąstymas. Priimami sprendimai tada būna trivialūs, supaprastinti, neatliepiantys situacijos sudėtingumo. Matėme, kaip daugelis pasaulio šalių vyriausybių reagavo į situaciją vienodai, pasidavė bandos sindromui, taikė radikalias priemones ir kaip radikalizavosi jų mąstymas.“
Visuomenės sveikatos profesorė dr. Miglė Helmersen pristatė ilgalaikes pandemijos valdymo pasekmes visuomenės sveikatos kontekste. Jau yra atlikti tyrimai su pandemijos metu gimusiais kūdikiais. „Prenatalinis stresas taip pat lėmė, kad daugelio kūdikių vystymosi testų rezultatai prastesni nei iki pandemijos. Berniukai labiau paveikti nei mergaitės. Akivaizdu, kad kuo ilgiau trunka pandemija, tuo daugiau sutrikimų pasireiškia“, – kalbėjo profesorė.
Ji pastebėjo, kad lokdaunai yra didžiausias įsikišimas į žmonių laisvę taikos metu, net karo metu gyventojai nebuvo verčiami būti namie 24/7. Tai – politinis, o ne mokslinis sprendimas.
„Mes pamažu ateiname į didelio lėtinio nuovargio būseną. Ilgai bijoti yra taip pat rizikinga sveikatai. Dėl ilgalaikio streso fiziologinės reakcijos gali tapti nuolatinėmis. Vyraujant didžiuliams perteklinių mirčių skaičiams niekas negali konkrečiai atsakyti, kokią gyvybę mes saugome? Kodėl yra naikinama klestinti ekonomika?“, – kėlė klausimus profesorė.
Savo pranešime profesorė pasidalijo argumentais, kodėl lokdauno politika yra nepagrįsta ir turi būti atmesta, kaip ir nuolatinis baimės skleidimas, kuris galėjo prisidėti prie perteklinių mirčių.
Taip pat M. Helmersen atkreipė dėmesį į labai pavojingas tendencijas, kai buvo dirbtinai sukurtos naujos mažumos, „atpirkimo ožiai“, pavyzdžiui, nepasiskiepiję, kurie kaltinami dėl visų problemų, kai paklusnumas valdžiai prilygintas dorybei, ir suklestėjo sveikatos imperializmas.
Sveikatos teisės instituto direktorius doc. dr. Rimas Jankūnas pasidalijo konkrečiais pandemijos valdymo nesėkmių pavyzdžiais. „Pernai Vyriausybės ekspertų posėdyje svarstytas neįtikėtinas klausimas – kaukių lauke dėvėjimo klausimas“, – priminė R. Jankūnas, vardindamas abejotinas priemones, kurias lydėjo išaugę perteklinių mirčių skaičiai.
Šios pandemijos metu buvo ribojamas ne viruso plitimas, o žmogaus teisės. „Kinija pirmoji kreipėsi į PSO dėl vakcinos pasų įgyvendinimo, Austrija buvo pirmoji Vakarų demokratija, kuri juos įsivedė“, – pastebėjo pranešėjas. Jis taip pat priminė viešai publikuotus melagingus, vienas kitą paneigiančius politikų bei žurnalistų pasisakymus, susijusius su pandemijos (ne)valdymu.
