Italijoje išleista knyga „Plaukime į kitą krantą“, kurios autoriai – Termolio Šv. Timotiejaus parapijos klebonas ir kalėjimo kapelionas Benito Giorgetta ir buvęs mafiozas, teisingumo bendadarbis Luigi Bonaventura. Knygai pratarmę parašė popiežius Pranciškus, pats daug kartų kalbėjęs šia tema.
Beveik dviejų šimtų puslapių knyga su kapeliono ir buvusio mafiozo pokalbiu įveda skaitytoją į organizuoto nusikalstamumo pasaulį, kurį sudaro ne vien patys nusikaltimai, bet ir įtakos naudojimas, ideologija, ritualai, galios ir keršto mentalitetas.
Luigi Bonaventura gimė, mafiozų akimis, privilegijuotoje šeimoje, turėjusioje reikšmingą įtaką pietų Italijos Krotonės mieste ir jo apylinkėse.
1971 metais gimusio berniuko ugdymas nedaug skyrėsi nuo vadinamųjų vaikų-kareivių. Šaudyti jis išmoko dešimties, kaip ir smurtauti, neapkęsti, būti visada pasirengęs keršyti.
Pasak L. Bonaventuros, tuo metu tai neatrodė išskirtinis dalykas, taip buvo įprasta. Vos devyniolikos jis dalyvavo išpuolyje prieš konkuruojančią grupuotę pačiame Krotonės centre, kurio metu buvo sušaudyti trys vyrai, vėliau įvairiuose kituose sunkiuose nusikaltimuose, 30-ies metų tapo vietinės mafijos bosu.
Galiausiai po penkerių metų, išgyvenęs tam tikrą vidinį virsmą, jis atsiribojo nuo mafiozų klano, šiek tiek vėliau savo noru pradėjo bendradarbiauti su teisėsauga. Už tokią tariamą gėdą jį mėgino nušauti jo paties tėvas. Luigi Bonaventuros parodymai padėjo surengti daug teisėsaugos operacijų. Šiuo metu jis su šeima gyvena kitu vardu ir yra saugomi valstybės.
„Tuos, kurie nusprendė stoti į valstybės ir teisingumo pusę, reikia vertinti“, – pabrėžia kun. B. Giorgietta. Ne vien todėl, kad jie padeda policijai, bet ir todėl, kad visada galioja šv. Augustino žodžiai: „Nekęsk nuodėmės, bet mylėk nusidėjėlį“.
Nusikaltimus reikia atskleisti ir pasmerkti, bet, jei norime iš tiesų padėti tam, kuris juos padarė, atsitiesti – reikia jį mylėti, reikia matyti, jog asmuo yra daugiau už veiksmą, kad ir labai bjaurų.
Popiežius Pranciškus daug kartų ir labai aštriai yra kalbėjęs apie mafijos ir kitokį nusikalstamumą. Pavyzdžiui, 2018 metais Sicilijos mieste Palerme popiežius, aukodamas Mišias už palaimintąjį kun. Pino Puglisi, nužudytą mafiozų dėl drąsaus pasipriešinimo jų įtakai, sakė:
„Gyvybė duodama, o ne atimama. Negalima tikėti į Dievą ir nekęsti savo brolio, iš neapykantos atimti jam gyvybę. […] „Jei kas sako: ‘Aš myliu Dievą’, o nekenčia savo brolio, tas yra melagis“ (1 Jn 4, 20). […] Dievas-Meilė atmeta bet kokį smurtą ir myli visus žmones.
Negalima tikėti į Dievą ir būti mafiozu.
Štai kodėl žodis neapykanta turi būti išbrauktas iš krikščioniškojo gyvenimo; štai kodėl negalima tikėti į Dievą ir engti savo brolį. Negalima tikėti į Dievą ir būti mafiozu. Mafiozas negyvena kaip krikščionis, nes pačiu savo gyvenimu piktžodžiauja prieš Dievą-Meilę. […]
Tad mafiozams sakau: keiskitės, broliai ir seserys! Nustokite galvoti apie save ir savo pinigus. Tu, jūs žinote, kad „pomirtinė drobulė neturi kišenių“.
Su savimi nieko negalėsite išsinešti. Atsiverskite į tikrąjį Jėzaus Kristaus Dievą, brangūs broliai ir seserys! Sakau jums, mafiozai: jei to nepadarysite, jūsų sielos bus prarastos ir tai bus didžiausias pralaimėjimas.“
Būtent atsivertimo ir pasikeitimo galimybė yra popiežiaus pratarmės pokalbių su buvusiu mafiozu knygai temos. Neretai ir visuomenė, ir pats nusikaltęs asmuo mano, kad jo statusas nebepakeičiamas. Kartais taip manoma ir dėl to, kad rūpinimasis vien savo patogumais ir abejingumas kitiems nebeleidžia matyti, kas svarbu.
Vis dėlto žmogus niekada neturi būti sumenkintas iki savo klaidos…
Vis dėlto žmogus niekada neturi būti sumenkintas iki savo klaidos, nes klaida yra tik epizodas, gyvenimo atkarpa, o ne galutinė būklė. Tačiau sunku išsivaduoti iš klaidos, iš blogio spiralės, jei niekas neištiesia rankos, nežengia pirmo žingsnio, nuoširdžiai nesimeldžia už klystantįjį ir nusikalstantįjį.
Žmogus, rašo popiežius, ne vien gali, bet ir turi keistis, nelikti palaidotas savo padaryto blogio. Visada galima pasukti į kitą krantą, net jei plaukimas yra varginantis ir kupinas pavojų. Svarbu jaustis ne vienišam, bet lydimam. Kaip mokiniai, kuriuos Jėzus pakvietė „plaukti į kitą krantą“ per neramius vandenis. Jis buvo su jais, jie nebuvo vieni.
