Pirmadienio, sausio 10 d., rytą įvyko tradicinis naujametinis popiežiaus susitikimas su diplomatinių atstovybių prie Šventojo Sosto vadovais.
Šiuo metu diplomatinius santykius su Šventuoju Sostu palaiko 183 valstybės. Prie jų reikia pridėti Europos Sąjungą ir Maltos Ordiną. Romos mieste yra įsikūrusios 87 ambasados, tarp jų ir Lietuvos ambasada prie Šventojo Sosto.
Visų misijų vadovų vardu popiežių pasveikino diplomatinio korpuso dekanas, ilgiausią atstovybės prie Šventojo Sosto vadovo stažą turintis Kipro ambasadorius. Popiežius, dėkodamas už sveikinimus, sakė, kad toks gausus diplomatų dalyvavimas šiame tradiciniame susitikime, į kurį atvyksta ir Romoje pastoviai nereziduojantys ambasadoriai, yra iškalbingas dėmesio Šventajam Sostui ir jo vaidmeniui tarptautinėje bendruomenėje ženklas.
Gana ilgoje kalboje Pranciškus iš Šventojo Sosto perspektyvos apžvelgė dabartinio pasaulio gyvenimo panoramą, pradėdamas nuo didžiausią susirūpinimą keliančios problemos – jau trečius metus trunkančius pandemijos.
„Matome, kad kova su pandemija vis dar reikalauja didelių pastangų ir kad naujieji metai taip pat bus sudėtingi. Koronavirusas ir toliau didina socialinę atskirtį ir reikalauja aukų“, – sakė Pranciškus, paminėdamas ir nuo COVID-19 neseniai mirusį Šventojo Sosto diplomatą arkivyskupą Aldo Giordano.
„Taip pat matome, kad ten, kur vykdoma sisteminga vakcinacijos kampanija, sumažėjo sunkios ligos eigos rizika. Todėl svarbu, kad ir toliau būtų dedamos pastangos imunizuoti gyventojus. Tam reikia įvairiapusio įsipareigojimo asmeniniu, politiniu ir tarptautinės bendruomenės lygmeniu.“
svarbu, kad ir toliau būtų dedamos pastangos imunizuoti gyventojus.
Svarbiausia – asmeninė atsakomybė, pabrėžė popiežius. „Visi privalome rūpintis savimi ir savo sveikata, o tai savaime reiškia ir pareigą būti atsakingiems už artimųjų sveikatą. Rūpinimasis sveikata yra moralinė pareiga.
Deja, vis dažniau pastebime, kad gyvename stiprių ideologinių priešpriešų pasaulyje. Dažnai žmonės leidžiasi įtakojami ideologijų, kurios remiasi netikromis žiniomis ar menkai pagrįstais duomenimis. Tokios ideologinės nuostatos pakerta žmogaus proto ryšį su objektyvia tikrove. Tačiau pandemija reikalauja realistiškai žvelgti į problemas ir imtis tinkamų priemonių joms spręsti. Vakcinos nėra stebuklingos gydymo priemonės, tačiau, be terapijos būdų, kuriuos dar reikia sukurti, jos tikrai veiksmingai užkerta kelią ligai.“
Popiežius ragino už visuomenės gyvenimą atsakingus politikus labiau įtraukti piliečius į sprendimų dėl prevencijos ir imunizacijos priėmimą, skaidriai informuoti apie problemas ir atitinkamas priemones joms spręsti. „Tvirtumo priimant sprendimus ir aiškios komunikacijos stoka kelia sumaištį, nepasitikėjimą ir mažina socialinę sanglaudą, didina įtampą. Įsivyrauja socialinis reliatyvizmas, kuris kenkia darnai ir vienybei.“
Deja, vis dažniau pastebime, kad gyvename stiprių ideologinių priešpriešų pasaulyje.
Popiežius paminėjo ir tarptautinės bendruomenės pareigą siekti, kad visi pasaulio gyventojai turėtų vienodas galimybes gauti būtiniausią medicininę priežiūrą ir vakcinas. „Deja, ir toliau matome skaudų faktą, kad visuotinė galimybė naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis didelėje pasaulio dalyje vis dar yra miražas.“
Apžvelgdamas praėjusius metus, popiežius paminėjo savo susitikimus su valstybių ir vyriausybių vadovais, taip pat su įvairių civilinių ir religinių institucijų atstovais, liepos 1-ąją surengtą maldos dieną už Libaną. 2021 m. buvo atnaujintos tarptautinės apaštališkosios kelionės. Kovo mėnesį Pranciškus nuvyko į Iraką, rugsėjį Budapešte dalyvavo Tarptautiniame eucharistiniame kongrese ir aplankė Slovakiją. Pernai taip pat jis buvo nuvykęs į Kiprą ir Graikiją. Jaudinanti šios kelionės dalis buvo vizitas pas migrantus Lesbo saloje.
Iš nieko negalima reikalauti daryti to, ko negali, tačiau yra aiškus skirtumas tarp priėmimo, kad ir riboto, ir visiško atstūmimo.
„Dėkoju vyriausybėmis ir visiems asmenims, kurie stengiasi priimti migrantus ir užtikrinti jiems apsaugą, rūpinasi jų žmogiškuoju skatinimu ir integracija priėmusiose šalyse. Žinau, kokių sunkumų turi kai kurios valstybės, susidūrusios su dideliais žmonių srautais. Iš nieko negalima reikalauti daryti to, ko negali, tačiau yra aiškus skirtumas tarp priėmimo, kad ir riboto, ir visiško atstūmimo“, – sakė Pranciškus, prašydamas įveikti abejingumą ir atsisakyti minties, kad migrantai yra kažkieno kito problema.
Jis taip pat pakartojo prašymą, kad Europos Sąjungos valstybės susitartų vieningai spręsti su migracija susijusius klausimus. Pasak Pranciškaus, migracijos problema, taip pat pandemija ir klimato kaita aiškiai rodo, kad niekas negali išsigelbėti vienas, atskirai nuo kitų, kad visi didieji mūsų laikų iššūkiai yra pasaulinio masto. Dėl to vis didesnį susirūpinimą kelia šiais laikais konstatuojama daugiašalės diplomatijos krizė, kuri yra nulemta mažėjančio pasitikėjimo visuomenės institucijomis, vyriausybėmis ir tarpvyriausybinėmis sistemomis.
niekas negali išsigelbėti vienas, atskirai nuo kitų, visi didieji mūsų laikų iššūkiai yra pasaulinio masto.
Popiežiaus įsitikinimu, kai kurių tarptautinių organizacijų neveiksmingumą lemia ir tai, kad jų nariai gana dažnai neturi vieningo požiūrio, kokių tikslų turėtų siekti. „Neretai dėmesio centre atsiduria klausimai, kurie pačia savo esme skaldo visuomenę ir nėra tiesiogiai susiję su organizacijos tikslais, todėl veiklos planuose vis dažniau atsispindi požiūris, neigiantis prigimtinius žmonijos pagrindus ir kultūrines šaknis, sudarančias daugelio tautų tapatybę“. Popiežius pridūrė, kad tokia veikla kartais įgauna ideologinės kolonizacijos formą.
Negalima leisti, kad siekiant apsaugoti įvairovę būtų ištrinama tapatybė, nutildomos pozicijos, kurios gina pagarbią ir subalansuotą įvairių požiūrių dermę. Neturi būti kuriamas vienas mąstymo modelis, kuris verčia neigti istoriją arba, dar blogiau, perrašyti ją remiantis šiuolaikinėmis kategorijomis. Kiekviena istorinė situacija turi būti interpretuojama pagal savo meto hermeneutiką.
„Todėl daugiašalė diplomatija turi būti iš tiesų įtrauki, turi ne trinti, bet stiprinti istorinę įvairovę ir jautrumą, kurie skiria įvairias tautas. Taip ji atgaus patikimumą ir veiksmingumą, kad galėtų įveikti būsimus iššūkius, dėl kurių žmonija turi susivienyti kaip viena didelė šeima. Nors ir remdamasi skirtingais požiūriais, ji turi sugebėti rasti bendrus sprendimus visų labui. Tam reikia abipusio pasitikėjimo ir noro užmegzti dialogą“. Šiame kontekste, priminė Pranciškus, visų pirma, turėtų būti gerbiama teisė į gyvybę nuo pradėjimo iki natūralios pabaigos ir teisė į religijos laisvę.
daugiašalė diplomatija turi būti iš tiesų įtrauki, turi ne trinti, bet stiprinti istorinę įvairovę ir jautrumą, kurie skiria įvairias tautas.
Toliau savo kalboje popiežius Pranciškus paminėjo kelias svarbias pastarojo meto daugiašalės diplomatijos užduotis, prie kurių sprendimo siekia prisidėti ir Šventasis Sostas.
Visų pirma, tai pastangos rūpintis mūsų bendrais namais. Neseniai per Glazge vykusį COP26 susitikimą buvo imtasi veiksmų teisinga linkme, nors jie buvo gana silpni, lyginant su problemos mastais. Tarptautinė bendruomenė turi skubiai ieškoti sprendimų nesibaigiantiems konfliktams, sakė Pranciškus, paminėdamas Siriją, Jemeną, sustojusį Izraelio ir Palestinos taikos procesą, įtampą Libijoje, vidaus konfliktus Sudane, Pietų Sudane ir Etiopijoje, padėtį Rytų Ukrainoje ir Pietų Kaukaze, naujų krizių grėsmę Balkanuose, smurtą Mianmare.
Popiežius paminėjo ir visų konfliktų šaknyse glūdinčią problemą – turimų ginklų gausą ir nesąžiningumą tų, kurie juos platina. Ypatingą susirūpinimą kelia branduoliniai ginklai, sakė popiežius ir pakartojo nekartą reikštą įsitikinimą, kad pasaulis be branduolinių ginklų yra įmanomas ir būtinas.
Diplomatinių misijų prie Šventojo Sosto vadovams sakytą kalbą popiežius Pranciškus baigė pranašo Jeremijo užtikrinimu, kad Dievas visada linki žmonijai taikos ir vilties (plg. Jer 29, 11), ir raginimu nebijoti aplink save kurti taikos erdvę, puoselėti tarpusavio dialogą ir brolybę.
